Paminėtos Jadvygos Ramanauskienės gimimo 100-tosios metinės

       

 

 

     Gimė Jadvyga Ramanauskienė - Stankutė 1920 lapkričio 29 d. Balandžių kaime Tauragės apskrityje. Jadvyga Ramanauskienė, prisimindama savo vaikystę, pasakodavo, kad ji augo septynių vaikų šeimoje, mirus mamai, tėtis buvo priverstas išleisti mane dirbti į tuo metu gastroliavusį cirką ,,Aušra“, nes visai atsitiktinai į mūsų kavinę užėjęs ,,Aušros“ cirko įkūrėjas Pranas Gudauskas pastebėjo mano sugebėjimus ir paprašė tėčio, kad jis lestų mane mokytis cirko meno. Pradžioje tėtis nesutiko, bet praėjus kuriam laikui, kai sukako dvylika metų, tėtis sutiko ir aš 1933 m. pradėjau dirbti ,,Aušros“ cirke.  Kadangi aš buvau mažutė ir smulkaus sudėjimo labiausiai man sekėsi akrobatikos žanras. Greitai išmokau vaikščioti lynu bei atlikti kitus tuo metu sudėtingus cirko numerius. Dirbdama cirke, susipažinau su tuo metu garsiu sunkumų kilnotoju Jonu Ramanausku, kuris buvo to cirko vienas stipriausių ne tik artistų, bet ir naujų numerių sumanytojų bei jų įgyvendintojų. Po kurio laiko, kai man sukako 16 metų, mes ne tik rengdavome naujus cirko numerius, bet ir sukūrėme šeimą. Po karo buvome pakviesti į Maskvą dirbti ,,Sajuzgoscirke“, su kuriuo  gastroliavome  po visą Sąjungą bei Lenkiją, Vokietiją Čekoslovakiją, Italiją. Buvau kviečiama ir į  Holivudą,  tačiau tuometinė cirko valdžia mūsų neleido ir uždraudė net apie tai kalbėti.  Nuo 1933 - 1940 m. buvau įvairių Lietuvos cirkų artistė, nuo 1940 – 1941 m. cirko  ,,Vilniaus arena“ ir 1944 m. Lietuvos filharmonijos trupės „Cirkas scenoje“ meno vadovė, 1941 – 1944 m. Stalingrado muzikinės komedijos teatro , įvairių SSRS cirkų artistė ir nuo 1944 – 1978 m. cirko ,,Vilnius“ artistė.  Cirke dar dirbau būdama 58 metų ir tik patyrus sunkią kojos traumą, pasirodymo metu iškritus šešių metrų aukštyje iš besisukančio rato,  darbą cirke turėjau palikti.

 Mirė Jadvyga Ramanauskienė eidama aštuoniasdešimt  septintuosius metus 2007 m. lapkričio 10 d.

             2020 m. lapkričio 29 d. Jadvygos Ramanauskienės 100-jų metinių minėjimas, prasidėjo Šv. Mišiomis Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčioje, po kurių visi atvykę artimieji ir buvę bičiuliai nuvyko į Kauno Eigulių kapus prie Cirko brolių panteono, kur ilsisi Jadvyga, jos vyras Jonas Ramanauskas, Jono mama ir nemaža dalis jos buvusių Lietuviškojo cirko bendražygių. Padėję atneštas gėles ir uždegę žvakeles, susirinkusieji jos ir čia amžinam poilsiui palaidotų cirko brolių atminimą pagerbė tylos minute. Pirmoji į susirinkusius kreipėsi Jadvygos jaunesnioji sesutė Nijolė Jautakienė, kuri, padėkojusi atvykusiems, papasakojo apie Jadvygos vaikystę, jaunystę ir pagaliau visą jos nelengvą,  bet nepaprastai turiningą ir pagaliau ne tik Lietuvos, bet ir toli už jos ribų kūrybinį  darbą tiek Lietuvos, tiek kituose cirkuose. Po Nijolės Jautakienės dukros, Jadvygos krikšto dukters Salvinijos perskaitytų Jadvygai Ramanauskienei parašytų Nijolės Jautiekienės nepaprastai šiltų ir nuoširdžių eilių, žodis buvo suteiktas buvusiam Lietuvos sporto muziejaus direktoriui Pranui Majauskui, kuris pradėjęs savo kalbą pasakė, kad jam teko pažinoti ir artimai bendrauti su Jadvygos ir Jono Ramanauskų šeima ko ne šešiasdešimt metų. Jis pasakė kaip bebūtų gaila ir apmaudu, bet šiandien dėl Koronaviruso negalime, susirinkę į Lietuvos sporto muziejų, prisiminti ir iškiliai paminėti Lietuvos cirko ryškiausios visų laikų cirko meno žvaigždės, Nusipelniusios Lietuvos artistės, akrobatės, ekvilibristės, dviračių figūrinio važiavimo virtuozės bei kitų neišpasakytai sunkių cirko numerių atlikėjos, o svarbiausia nuostabaus žmogaus - Jadvygos Ramanauskienės nueito ilgo brandaus kūrybinio gyvenimo kelio. Tačiau norisi pasakyti, kad jų, Jadzytės ir Jonelio, kaip kad mes juos vadinome, šeima atliko nepakartojamą vaidmenį: parengė cirko numerius, kurie dar ir dabar po kelių dešimčių metų nėra pakartoti pasaulyje ir suvaidino ryškų vaidmenį pačiame viso Lietuviško cirko kolektyvo, o tikriau sakant ,,Lietuviško cirko brolių“ šeimos gyvenime. Vien tik šis Lietuvos cirko brolių panteonas, kuriame amžino poilsio yra atgulę buvę iškiliausi Lietuviško cirko meistrai, kaip kad Hansas, Vita ir Zigimundas Černiauskai, Vladislava Varekojienė, Petras Pipiras, Pranas Gudauskas, Kazimieras ir Otilija Kaluževičiai,  ir daugelis kitų,  ką reiškia.

Mirus Jonui Ramanauskui, po kurio laiko 2001 m. lapkričio mėn. Jadvyga Ramanauskienė kreipėsi su prašymu į tą kartą man dirbant Kauno apskrities viršininko administracijoje kultūros skyriaus vedėju su prašymu, kad ji dėl pablogėjusios sveikatos ir materialinės padėties, norinti Jono Ramanausko savam namelyje  įkurtą cirko muziejų perduoti Sporto skyriui esančiam prie Vytauto Didžiojo Karo muziejaus. Kauno apskrities Viršininko  administracija pasiūlymą priėmė ir raštu kreipėsi į Lietuvos Kultūros ministeriją. Tačiau klausimo sprendimas užtruko kelis metus ir tik 2005 m. buvo paruošti visi reikiami dokumentai ir Eksponatų inventorizacijos aktas, o 2005 m spalio 15 d. 623 eksponatai buvo perduoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus sporto skyriui.  2006 m. buvo suremontuotos Muziejaus g. Nr. 9 patalpos ir atidaryta Jadvygos ir Jono Ramanauskų Lietuvos cirko ekspozicija - muziejus.  Nuoširdžiai ir gražiai Jadvygą Ramanauskienę prisiminė docentė Elena Puišienė, šeimos draugė Aldona Stauskienė, sesers Joanos duktė Angelė Šalnienė, sesers Vladislavos anūkė Jevutė Variakoytė. Po gražių pasakytų kalbų bei maldos ir sugiedotų giesmių, visi susirinkusieji nusilenkę Jadvygai, Jadvygos šeimos nariams bei buvusiems cirko bendražygiams išėjo namoliai.

Pranas Majauskas