Pirmieji Lietuvos krepšininkių medaliai: 1938 metų Europos sidabras
1938 m. Europos moterų krepšinio čempionato medaliai
Viliaus Kavaliausko fotomontažas
Lietuvos sporto muziejų papildė išskirtiniai eksponatai – 1938-ųjų metų I Europos moterų krepšinio čempionato apdovanojimai. Šie medaliai buvo įteikti antrąją vietą čempionate užėmusiai Lietuvos moterų krepšinio rinktinei.
Dėkojame kolekcininkui Viliui Kavaliauskui už suteiktą galimybę eksponuoti šiuos medalius, kartu tai unikalūs eksponatai gilinant ir platinant Lietuvos moterų sporto ir krepšinio istoriją mūsų muziejuje!
Šiuos medalius galite pamatyti centrinės ekspozicijos dalyje, skirtoje krepšiniui.
Kviečiame atvykti ir pamatyti juos iš arti!
----------
Medaliai tėra tik galutinis taškas to ilgo ir sunkaus kelio, kurį Lietuvos moterų krepšinis turėjo nueiti, siekiant aukštesnės vietos pirmajame Europos moterų krepšinio čempionate. Nepaisant to, jog krepšinį Lietuvoje pirmosios pradėjo žaisti moterys, vadovaujamos Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės, šalies moterų rinktinės istorija yra kiek trumpesnė, prasidėjusi vėlesniame taške.
Kaip apskritai buvo suburta šalies nacionalinė krepšinio komanda? Kaip buvo rengiamasi Europos čempionatui? Kokie nesklandumai ištiko ten? Kaip lietuvėms sekėsi rungtyniauti su varžovėmis iš kitų šalių? Apie visa tai ir pasikalbėsime. Tai būtina prisiminti, ypač artėjant ir dabartinės Lietuvos moterų rinktinės svarbiausioms kovoms per dešimtmetį, kurios vyks jau kitą savaitę.
Pasisemkime stiprybės ir pamokų iš istorijos! Jūsų dėmesiui – Lietuvos moterų rinktinės pradžia ir kelias pirmajame Europos moterų krepšinio čempionate.
Lietuvos moterų krepšinio rinktinė 1938 m. Europos čempionate
Iš kairės: pirmoje eilėje – Juzė Jazbutienė, Genovaitė Miuleraitė, Eleonora Vaškelytė, Bronė Didžiulytė, Stefanija Astrauskaitė
antroje eilėje – Tatjana Karumnaitė, Aldona Vailokaitytė, Paulina Kalvaitienė, Stasė Markevičienė, Juzė Makūnaitė
Iš Skirmanto Leono Karalevičiaus knygos „XX a. Lietuvos krepšinio legenda, 1920-1960“
Pirmą kartą Lietuvos moterų krepšinio rinktinė imta burti 1936-ųjų metų pabaigoje, prabėgus keturiolikai metų po pirmojo šalies krepšinio čempionato, kurį, be kita ko 1922 m., ir sužaidė būtent moterys – vyrai pirmosiose pirmenybėse varžėsi po dviejų metų, 1924-aisiais.
1936 m. lapkričio 6 dieną pasirašytame rašte Kamuolio žaidimų sąjungos (KAŽAS) pirmininkas Antanas Jurgelionis kreipėsi į Kūno kultūros rūmų (KKR) direktorių Vytautą Augustauską, prašydamas sutikimo vykdyti reprezentacinės moterų krepšinio komandos treniruotes KKR salėje.
Po kiek daugiau nei dviejų savaičių, lapkričio 24-ąją kitas raštas buvo adresuotas keturiems klubams, kurių žaidėjos yra kviečiamos į rinktinę: Centrinei jaunalietuvių sporto organizacijai (CJSO), Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai (LFLS), Lietuvos gimnastikos sporto federacijai (LGSF) ir Kauno jachtklubui (KJK).
Jame išvardyta, kad moterų krepšinio reprezentacinę komandą sudaro Stefanija Astrauskaitė, Zosė Klibavičiūtė, Natalija Lėlejevaitė (kitur – Lelejevaitė), Masiulionytė (vardo išaiškinti nepavyko), Janina Mazurkevičiūtė, Jadvyga Mockūnaitė, Kazė Pauliukevičiūtė (visos – CJSO), Juzė Jazbutienė, Stasė Maliauskaitė, Aleksandra Marcinkienė, Genovaitė Miuleraitė, Vanda Pravdzinskaitė (visos – LFLS), Kinaitytė, Knyvaitė (vardų išaiškinti nepavyko, abi – KJK) ir Lidija Dornaitė (LGSF).
Treniruotis numatyta du kartus per savaitę po vieną valandą, nurodyta, kad triskart be pateisinamos priežasties neatvykusi žaidėja iš kandidačių sąrašo bus išbraukta.
Pirmųjų Lietuvos moterų krepšinio rinktinės rungtynių (žaistų pasidalinus į dvi komandas) anonsas
Iš Stanislovo Stonkaus knygos „Septyniasdešimt mūsų krepšinio metų“
Vis dėlto nepaisant tokio griežto požiūrio, iki pirmųjų rungtynių teko palaukti kiek daugiau, nei pusę metų.
Tik 1937-ųjų liepos 8-ąją kaip „priešžaismis“ prieš Lietuvos vyrų rinktinės ir Amerikos lietuvių rungtynes sužaistas mačas tarp pirmosios ir antrosios moterų krepšinio rinktinių. Rungtynes 29:8 laimėjo pirmoji rinktinė.
Dar kartą pasidalinusios į dvi komandas rinktinės kandidatės žaidė jau 1938-ųjų vasario 20-ąją, ir tąkart vėl pergalę pasiekė pirmoji komanda – 17:10. Tą kartą spaudoje mūsų krepšininkės gavo pagyrimų dėl to, jog „jau žymi pažanga ir žaidimas buvo visai neblogas“.
„I rinktinės laimėjo“
„Lietuvos aidas“, Nr. 80 (1938 m.)
Pirmasis išbandymas su kitomis, dar nepažįstamomis varžovėmis įvyko 1938 m. gegužės 9 dieną, kai Lietuvos krepšininkės Kaune susitiko su Talino moterų krepšinio klubu „Kalev“. Dviem penketukais, kas to meto krepšinyje buvo neįprasta net draugiškose rungtynėse, žaidusi rinktinė estes nugalėjo 9:5. Viena diena anksčiau „Kalev“ sužaidė su CJSO komanda ir taip pat pralaimėjo lietuvėms (11:12).
„Estų RUS ir Kalevo gastrolės“
„Lietuvos sportas“, Nr. 19 (1938 m.)
Vis dėlto aktyvesnis judėjimas įgavo pagreitį tik artėjant pirmajam Europos moterų krepšinio čempionatui, į kurį Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) pakvietė ir Lietuvą. Suprantama, jog norint siekti aukštesnių rezultatų, tiesiog būtina įgyti tarptautinių rungtynių patirties, žaidžiant su kitų valstybių rinktinėmis.
Puiki galimybė tam atsirado 1938 m. gegužės pabaigoje, į Kauną atvykus Prancūzijos vyrų krepšinio rinktinei, su kuria lietuviai buvo susitarę sužaisti draugišką mačą. To meto praktikoje buvo įprasta vienas rungtynes jungti prie kitų ir žaisti jas paeiliui, taip sukuriant savotiškas krepšinio šventes.
Taip atsirado proga pasireikšti ir moterims, prieš vyrų rinktinės mačą sužaidžiant pačioms. Pasiūlymą išmėginti jėgas priėmė Estijos krepšininkės, ir gegužės 22 dieną Lietuvos moterų rinktinė sužaidė pirmąsias tarpvalstybines rungtynes savo istorijoje. Specialiai minėtiems mačams įrengtoje lauko aikštelėje prie Kūno kultūros rūmų, mūsiškes palaikant didelei žiūrovų miniai (skirtingais duomenimis, šias rungtynes stebėjo 6-7 tūkstančiai žiūrovų), lietuvės savo debiutą pažymėjo pergale, nugalėdamos estes 15:7. Tai apskritai buvo antrasis visų šalyje kultivuotų sporto šakų moterų rinktinių pasirodymas tarptautinėje arenoje – iki tol su varžovėmis iš užsienio buvo žaidusios tik stalo tenisininkės.
Spaudoje netrūko liaupsių abiems pusėms – tiek Lietuvos, tiek Estijos atstovės pademonstravo gražų, ryžtingą, veržlų krepšinį
„Lietuvos sportas“, Nr. 21 (1938 m.)
Nepraėjus nė savaitei po šio mačo sužaistos antrosios tarpvalstybinės rungtynės, tačiau šį kartą jos vyko užsienyje. Dėl išvykos vėl susitarta bendrai su vyrais: CJSO komandai važiuojant į Rygą dalyvauti Pabaltijo taurės turnyre, prie jų prisijungė ir moterų rinktinė, sutarusi dėl rungtynių su Latvijos reprezentantėmis. Iki prasidedant pirmosioms Europos moterų pirmenybėms, latvių krepšinio mokykla ir pačios latvės buvo laikytos stipriausiomis Senojo žemyno krepšininkėmis (nepaisant to, kad Latvijos nacionalinė moterų komanda dar nebuvo žaidusi nė vienerių tarptautinių rungtynių). Optimizmo prieš rungtynes nepridėjo ir tai, kad mačą nuspręsta surengti ne lauke, kas lietuvėms vis dar buvo labiau įprasta, o uždaroje erdvėje, du tūkstančius žiūrovų talpinančiuose Rygos sporto namuose. Vis dėlto latvės liko nemaloniai nustebintos puikaus kaimynių žaidimo – Lietuvos rinktinė visą laiką kontroliavo rungtynes ir užtikrintai nugalėjo 14:5.
Lietuvos rinktinę pasveikinti su pelnyta pergale užsuko ir Latvijos viešųjų reikalų ministras bei
Latvijos olimpinio komiteto prezidentas Alfredas Berzinis (Alfreds Bērziņš)
„Latvijas Kareivis“, Nr. 120 (1938 m.)
Iki Europos čempionato su kitų šalių rinktinėmis lietuvės daugiau neberungtyniavo, tačiau sėmėsi patirties kitais būdais.
1938 m. liepos 8 dieną rinktinė vėl pasiskirstė į dvi komandas ir sužaidė draugišką mačą, kurį 22:5 laimėjo pirmoji rinktinė. O prieš pat išvykstant į pirmenybes, spalio 6-ąją surengtos parodomosios, atsisveikinimo rungtynės. Nors pirmoji komanda pergalę pasiekė gana užtikrintai (30:10), nepaisant to, kad rinktinė buvo suskirstyta į du maždaug vienodo pajėgumo penketukus, svarbiausias šiose rungtynėse buvo ne rezultatas, o žaidimas ir pasirengimas būsimosioms Europos čempionato kovoms.
Vis dėlto nepamirškime ir kitų aplinkybių. Galbūt Lietuvos krepšininkės ir buvo sužaidusios dvejas draugiškas rungtynes su Baltijos šalių rinktinėmis ir žaidybine prasme pasiruošusios dalyvauti Europos čempionate, tačiau tai neatleidžia nuo dalyko, kuris savo ruožtu neatleidžia niekam – materialinių sunkumų.
Didžioji dalis Kamuolio žaidimų sąjungos 1938 metų biudžeto buvo skirta Tautinei olimpiadai, todėl pasiųsti šalies moterų krepšinio rinktinę į Italiją pritrūko lėšų. Siekdama surinkti trūkstamą biudžeto dalį, sporto bendruomenė kreipėsi į visuomenę, rinko aukas, kartu prašė padėti skleisti žinias apie šalies rinktinę.
Bene labiausiai prie to prisidėjo operos dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Ji ne tik pati paaukojo solidžią sumą, tačiau ir padėjo surinkti trūkstamas lėšas, kreipėsi pagalbos į pažįstamus, draugus, sportą mylinčius žmones. Tokiu būdu reikiamas biudžetas po truputį buvo suformuotas, ir komandai nupirkti kelionės bilietai į Romą ir atgal. Lietuvos rinktinę sudarė 10 žaidėjų, o komandos treneriu tapo prieš metus Europos čempionu tapęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas ir treneris, čikagietis Feliksas Kriaučiūnas.
Lietuvos rinktinė prieš išvykstant į Europos čempionatą
„Fiziškas auklėjimas“, Nr. 10 (1938 m.)
Beje, ilgą laiką apskritai buvo neaišku, kur įvyks pats Europos čempionatas. 1938 m. sausio pradžioje lenkų sporto laikraštis „Przegląd Sportowy“ paskelbė, kad pirmenybės vyks Lenkijoje, o jose triumfuos nenugalimos Lenkijos krepšininkės. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad nei vienas, nei kitas nėra tiesa.
Įgaliojimus rūpintis varžybų organizavimu FIBA pavedė Italijos krepšinio sąjungai. Iš pradžių manyta čempionatą surengti Venecijoje, tačiau galiausiai apsistota ties sostine Roma. Keitėsi ir numatyta pirmenybių data.
Pagal pirminį planą, varžybos turėjo būti vykdomos liepos pabaigoje. Pasirinktu laikotarpiu nepatenkinti buvo Lietuvos atstovai. Jei italų planas būtų virtęs realybe, Europos pirmenybės būtų susikirtusios su Tautine olimpiada ir dalyvavimo greičiausiai būtų tekę atsisakyti. Dėl to nuspręsta prašyti organizatorių perkelti varžybas į rugpjūčio pradžią. Kaip paaiškėjo vėliau, čempionatas apskritai buvo nukeltas į spalį, tačiau tai buvo padaryta ne tiek dėl rinktinių atstovų prašymų, kiek dėl karštų orų – net spalį vykusiose varžybose rungtynės buvo žaidžiamos vakarais, kai karštis šiek tiek atslūgdavo.
Lietuvos rinktinė Romą pasiekė spalio 9 dieną, likus trims dienoms iki pirmųjų rungtynių. Vos išlipusios iš traukinio mūsiškės susidūrė su kuriozu: lietuvės buvo palaikytos lenkėmis. Tiesa, tai nutiko ne iš blogos valios: tuo pačiu traukiniu iš tiesų vyko ne tik Lietuvos, tačiau ir Lenkijos rinktinė. Jau nuo pirmųjų žingsnių krepšininkes sekė smalsūs susirinkusių žiūrovų žvilgsniai, o lietuvės greitai tapo bene populiariausia komanda visame turnyre. To priežastis – apranga: tiek spalio 10-ąją įvykusio visų čempionate dalyvaujančių rinktinių susitikimo su Romos gubernatoriumi metu, tiek ir kituose susitikimuose ir išvykose Lietuvos krepšininkės vilkėjo tautiniais drabužiais.
Lietuvos krepšininkės vieši pas Romos gubernatorių
Iš Algimanto Bertašiaus ir Stanislovo Stonkaus knygos „Su Lietuvos vardu per Europą, per pasaulį. Lietuvos krepšinio rinktinių kelias 1925-2008“
Spalio 12 dieną Lietuvos krepšininkės startavo Europos čempionate, susiremdamos ne su kuo kitu, o su čempionato šeimininke Italijos rinktine. Dar iki turnyro pradžios nustebusios dėl suteiktų sąlygų (ypač mūsiškes stebino žvyruota aikštės danga – anot pačių, žaidėjų, „laike treniruotės tiek išsipurvinom ir apdulkėjom, kad atrodėm panašios ne į krepšininkes, bet į bulviakases, kurios visą dieną laukuose kasa bulves“), lietuvės jau pradžioje skėlė antausį italėms – stebint keliems tūkstančiams žiūrovų, šeimininkės po pirmojo kėlinio atsiliko nuo lietuvių 12:18. Tačiau nerimo buvo ir Lietuvos krepšininkių stovykloje.
Antrojoje rungtynių dalyje trys mūsų rinktinės žaidėjos dėl surinktų pražangų limito turėjo apleisti aikštelę (tuo metu ši nuobauda galiojo ne už penkias, o už keturias asmenines pražangas), ir mūsiškių žaidimas kaip reikiant išsiderino.
Nežinia, kaip būtų pasibaigusios rungtynės, tačiau čia į pagalbą atėjo pačios italės ir kuriozas, pasitaikęs turbūt vienintelį kartą Europos čempionatų istorijoje. Lietuvėms pirmaujant 18:15 Italijos rinktinės žaidėja Piera Verri atkovojusi kamuolį susipainiojo ir, užuot pradėjusi naują savo komandos ataką, metė ir pataikė... į savo krepšį. Po šio epizodo sutriko netgi rungtynių arbitrai, kurį laiką taręsi, kaip pasielgti. Visgi du taškai galiausiai buvo įskaityti, ir Lietuvos rinktinės persvara pakilo iki penkių taškų – 20:15. Tie du taškai vėliau pasirodė lemiami: lietuvės išplėšė pergalę 23:21, nors vienu metu persvara jau buvo viso labo vienas taškas (21:20).
Lietuvos ir Italijos rungtynių momentas
Iš Stanislovo Stonkaus knygos „Septyniasdešimt mūsų krepšinio metų“
Praėjus mažiau nei 24 valandoms Lietuvos krepšininkės stojo į kovą antrosiose rungtynėse, kuriose varžovėmis tapo Šveicarijos atstovės.
Kone paskutiniu metu, likus vos kelioms savaitėms iki čempionato į benuvažiuojantį Senojo žemyno pirmenybių traukinį įšokusios šveicarės buvo laikomos silpniausia turnyro komanda, tačiau tai buvo būtina įrodyti aikštelėje.
Mačas buvo visiškai priešingas pirmajam: intrigos buvo tik pirmajame kėlinyje, kuris vyko nerezultatyviai – lietuvės po jo pirmavo tik keturiais taškais (8:4). Tačiau antroji rungtynių dalis buvo visiškai kitokia. Rezultatyvesnis žaidimas buvo palankesnis Lietuvos rinktinei, kuri spėjo įmesti 20 taškų, į savo krepšį tepraleido šešis ir užtikrintai nugalėjo 28:10. Vis dėlto šiose rungtynėse užmigti ant laurų nebuvo galima. Šveicarės propagavo tokį patį žaidimą, kaip ir lietuvės – būdamos aukštesnės ir stambesnės, jos žaisdavo lėčiau. Taip žaidžiančios varžovės Lietuvos rinktinei buvo itin parankios.
Pagrindinis rungtynių krūvis teko tam pačiam penketukui, kaip ir pirmajame mače, o net ir pajėgiausių žaidėjų indėlis į pergalę buvo labai nevienodas. Iš 28 taškų 14 pelnė Genovaitė Miuleraitė, 13 – Stefanija Astrauskaitė. Vieną tašką dar pridėjo Juzė Jazbutienė, o visos kitos žaidėjos taikliais metimais nepasižymėjo.
Ši rezultatyvumo situacija kėlė nerimą, nors po dviejų turų rinktinė ir buvo vienvaldė čempionato lyderė – italėms nugalėjus lenkes (27:19) visos komandos, išskyrus Lietuvą, jau buvo patyrusios bent po vieną pralaimėjimą.
Po pergalės prieš Prancūziją jau ir Italijos spauda savo tekstuose klausė: kas sustabdys Lietuvą?
„Il Littoriale“, Nr. 257 (1938 m.)
Itin rimtas išbandymas lietuvių laukė spalio 14-ąją. Trečią dieną iš eilės žaidusioms Lietuvos krepšininkėms teko Prancūzijos rinktinės iššūkis. Prieš rungtynes, turint nedaug informacijos spėta, jog prancūzės propaguos panašų žaidimą, kaip ir italės: mažai taktikos, didelė žaidimo sparta, greitos atakos.
Apskritai imant, prieš mačą žymiai geresnes pozicijas turėjo prancūzės: jos iki tol buvo sužaidusios tik vienerias rungtynes, kurias laimėjo be didesnio vargo, o iškart po to turėjo poilsio dieną. Lietuvėms tai buvo jau trečiasis mačas iš eilės, be to, žaisti teko pirmosioms, kai karštis dar nebuvo galutinai atslūgęs (dėl karštų orų nė vienas mačas čempionate neprasidėjo anksčiau nei 20 valandą vakaro).
Anot šalies spaudos, varžovių pusėje buvo ir teisėjai, mat teisėjauti turėjo italas ir šveicaras – arbitrai iš valstybių, kurias Lietuva čempionate jau įveikė. Vis tik visos šios aplinkybės nesutrukdė mūsų krepšininkėms startuoti sėkmingai.
Trumpai pradžioje pirmavus varžovėms, vėliau iniciatyvą perėmė jau lietuvės – kaip ir susitikime su Italija, iki pirmosios rungtynių dalies pabaigos jos įgijo ryškią persvarą ir pirmavo net 18:4.
Antroji pusė klostėsi visiškai kitaip. Prancūzės sugebėjo įvelti priešininkes į greitą žaidimą ir po truputį tirpdė persvarą, tai darydamos ne tik neprastu puolimu, bet ir gera gynyba. Šiurkštus, kietas žaidimas, didesnė fizinė jėga lėmė tai, jog Lietuvos krepšininkės antrajame kėlinyje pelnė tik du taškus ir abu juos įmetė baudų metimais. Nors ir strigdamos puolime, mūsų šalies reprezentantės neiššvaistė visos turėtos persvaros ir mačo pabaigoje ramiai užbaigė, ką pradėjusios – pergalė 20:14.
Pagyrimai mūsiškių adresu plito visais kanalais – štai Italijos sporto laikraštis „Il Littoriale“ gyrė tiek visą Lietuvos komandą, tiek ir jos lyderes G. Miuleraitę bei S. Astrauskaitę. Pirmoji buvo pavadinta blondine, bet gudresne už tris, o antroji – brunete, lyg būtų iš pietų, tačiau galinčia pataikyti iš bet kur.
Lietuvos rinktinės žaidimą su Prancūzija nuodugniai nagrinėjo ir Italijos spauda
„Il Littoriale“, Nr. 257 (1938 m.)
Likus sužaisti vienerias rungtynes čempionate lietuvės žengė pirmojoje vietoje, tačiau dar anaiptol nebuvo užsitikrinusios titulo – laukė paskutinės rungtynės su Lenkija. Tačiau prieš tai Lietuvos rinktinės laukė poilsio diena – esant nelyginiam komandų skaičiui (viso turnyre dalyvavo 5 rinktinės), kiekvieną dieną nežaisdavo vis kita ekipa.
Lietuvėms laikas pailsėti atėjo spalio 15-ąją. Visgi mūsiškės į Italiją atvyko ne švaistyti laiko. Iš pradžių rinktinė nuvyko į priėmimą pas Lietuvos nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Italijoje Voldemarą Vytautą Čarneckį, o po to, kaip ir kitų rinktinių, lietuvių laukė čempionato organizatorių sudaryta programa, kuri susidėjo iš ekskursijos po Romą ir jos apylinkes. Jos dar kartą viešėjo pas Romos gubernatorių, turėjo galimybę važiuoti antikiniu Apijaus keliu, kuris buvo nutiestas daugiau nei prieš du tūkstančius metų.
Lietuvos rinktinė priėmime pas Lietuvos nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Italijoje Voldemarą Vytautą Čarneckį
Iš Jono Narbuto knygos „Sportas nepriklausomoje Lietuvoje II, 1937-1940“
Viskas atrodo gražu ir gerai, ar ne? Beveik. Smagi diena, per kurią žaidėjos galėjo kiek pailsėti nuo krepšinio, baigėsi visiškai kitaip, nei prasidėjo.
Jau grįžtant atgal (rinktinė buvo apsistojusi šv. Kotrynos viloje, arba Villa S. Catrina) sugedo du iš trijų pirmenybių organizatorių parūpintų automobilių. Ilgas pastarųjų automobilių taisymas nedavė vaisių, ir likusi dalis komandos turėjo net 13 kilometrų eiti pėstute, nesant jokiai kitai alternatyvai.
Čia ir gimsta sąmokslo teorijos – o galbūt taip buvo padaryta specialiai? Italijos rinktinė, norėdama tapti Europos čempione, privalėjo sulaukti lietuvių pralaimėjimo. Kodėl nenuvarginti šių varžovių papildomai? Ar taip buvo padaryta tyčia, ar ne, nežinome, ir jau nesužinosime, tačiau peno sąmokslo teorijoms toks įvykių posūkis duoti iš tiesų gali.
Visgi bet kokios teorijos galėjo sugriūti tuo atveju, jei Lietuvos rinktinė iškovotų pergalę. Tokiu atveju lietuvės būtų laimėjusios visas rungtynes ir taptų neginčytinomis Europos čempionėmis.
Tuo metu pralaimėjimo atveju šansą užkopti ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio turėtų net trijų šalių nacionalinės komandos. Tai puikiai suprato visi, atvykę stebėti paskutiniųjų dviejų čempionato rungtynių, todėl nenuostabu, jog Lietuvos krepšininkės tribūnų paramos nesulaukė.
Visi žiūrovai vieningai palaikė Lenkijos rinktinę, kurios pergalė išsaugotų tikimybę Europos čempionėmis tapti italėms. Ne į naudą buvo ir senkančios pagrindinių žaidėjų jėgos. Savais būdais apmalšinusios skausmus bei žaizdas (Lietuvos rinktinės sudėtyje nebuvo gydytojo, taip pat Lietuva vienintelė iš čempionate dalyvavusių šalių neturėjo savo teisėjo), pagrindinės šalies rinktinės žaidėjos kilo į lemiamą mūšį. Jau sužaidus 8 minutes planą teko keisti, nes keturias pražangas surinko vidurio puolėja Stasė Markevičienė, vietoj kurios aikštelėje pasirodyti turėjo Tatjana Karumnaitė. Tai padėjo lenkėms nuo pirmųjų minučių išsiveržti į priekį: 4:0, 8:3, 10:5, o pasibaigus kėliniui – 10:7. Kaip viena iš tokio rezultato priežasčių vėliau buvo įvardintas prastas baudų pataikymas. Iš 12 baudų metimų tikslą pasiekė viso labo trys bandymai.
Išsamus „Lietuvos aido“ pasakojimas apie finalinę Europos čempionato dieną
„Lietuvos aidas“, Nr. 470 (1938 m.)
Apie pražangas savo nuomonę turėjo ir Lenkijos rinktinė. Anot lenkų žurnalistų, net trys jų tėvynės atstovės – Halina Bruszkiewicz, Helena Filipiak ir Edyta Holfeier – dėl lietuvių veiksmų privalėjo palikti aikštelę.
„Lietuvos aidas“ savo ruožtu pastebėjo kitą dalyką: žaisti labai kenkė publikos švilpimai. To meto krepšinyje žiūrovams švilpti ir kitokiais būdais trukdyti priešininkų komandos krepšininkams laikyta didelio nekultūringumo ženklu. Italijos publika elgėsi kitaip dėl suprantamų priežasčių: tik Lenkijos pergalė galėjo padėti italėms pasiekti pirmąją vietą. Tačiau po pertraukos tie švilpimai Lietuvos krepšininkių nebeblaškė. Priešingai nei ankstesnėse rungtynėse, kur lietuvės po didžiosios pertraukos žaisdavo nebe taip agresyviai ir rezultatyviai, šįkart jos padidino žaidimo tempą, laimėjo atkarpą 7:0 ir išsiveržė į priekį 14:10.
Visgi lenkės taip paprastai nepasidavė, vėl išlygindamos rezultatą (metimu kone iš aikštės vidurio) ir išsiverždamos į priekį. Kurį laiką rezultatui pasvyravus paaiškėjo, kad daugiau jėgų buvo išsaugojusios kaimynės – jos nugalėjo 24:21 ir tokiu būdu į turnyrinę situaciją įnešė dar daugiau sumaišties.
Lenkijos spauda triumfuoja: Lietuva pagaliau nugalėta!
„Przegląd Sportowy“, Nr. 84 (1938 m.)
Taip pasibaigus lietuvių ir lenkių dvikovai viskas turėjo paaiškėti po paskutiniojo mačo, kuriame grūmėsi Italija ir Prancūzija. Italės laimėjo 34:18, ir pasibaigus pirmenybėms užfiksuota tokia situacija, jog trys komandos – Lietuvos, Lenkijos ir Italijos – turėjo po tris pergales ir vieną pralaimėjimą.
Tokiu atveju reikėjo skaičiuoti tarpusavio rungtynių taškų skirtumą. Pagal jį Europos čempionėmis tapo Italijos krepšininkės (21:23, 27:19; +6), antroji vieta atiteko Lietuvai (23:21, 21:24, -1), o trečiąja vieta turėjo tenkintis Lenkijos rinktinė (19:27, 24:21, -5).
Lietuvos krepšininkėms įteikiami Europos čempionato sidabro medaliai
Iš Jono Narbuto knygos „Sportas nepriklausomoje Lietuvoje II, 1937-1940“
Iškart pasibaigus paskutinėms čempionato rungtynėms buvo išdalyti apdovanojimai. Antrąją vietą užėmusiai Lietuvos rinktinei (Stefanija Astrauskaitė, Bronė Didžiulytė, Juzė Jazbutienė, Paulina Kalvaitienė, Tatjana Karumnaitė, Juzė Makūnaitė, Stasė Markevičienė, Genovaitė Miuleraitė, Aldona Vailokaitytė, Eleonora Vaškelytė ir treneris Feliksas Kriaučiūnas) Italijos krepšinio sąjungos generalinis sekretorius generolas Georgio Vaccaro įteikė Romos gubernatoriaus dovaną – Romos įkūrėjų Romulo ir Remo, Romos vilkės statulėlę, taip pat komanda apdovanota medaliais.
Romos vilkė – prizas Lietuvos moterų rinktinei, Europos vicečempionei (1938 m.)
Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų. Eksponuojama Krepšinio namuose, Kaune
Be to, didžiausias Italijos sporto laikraštis „Gazzetta dello Sport“ paskelbė geriausių Senojo žemyno krepšininkių rinkimus. Po rinkimų paaiškėjo, jog geriausia Europos krepšininke tapo G. Miuleraitė, o tarp dešimties daugiausiai balsų surinkusiųjų žaidėjų buvo net penkios lietuvės – be G. Miuleraitės, čia dar pateko ketvirtąją vietą užėmusi J. Jazbutienė, penktoji likusi S. Astrauskaitė, devintoji buvo A. Vailokaitytė, o dešimtuką užbaigė S. Markevičienė.
Daug dėmesio sulaukė ir Lietuvos rinktinę treniravęs Europos čempionas F. Kriaučiūnas – nors oficialūs geriausių trenerių rinkimai nebuvo surengti, įvairių šalių spauda jį vadino didžiausiu pirmenybių strategu ir taktiku.
Išvykusi iš Romos, rinktinė dar stabtelėjo Berlyne, kur stebėjo tarptautinio krepšinio turnyro rungtynes, o spalio 22 dieną grįžo į Lietuvą. Dar Kauno geležinkelio stotyje ją pasitiko Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas, sportininkai, krepšinio gerbėjai – iš viso susirinko keli šimtai žmonių. Krepšininkės ir treneriai apdovanoti gėlėmis, o iš stoties perono rinktinė buvo išnešta ant rankų.
----------
Iš praeities galima ir pasisemti stiprybės, ir pasimokyti iš savo padarytų klaidų, siekiant geresnių rezultatų dabar ir ateityje. Būtent to linkime Lietuvos moterų krepšinio rinktinei, vasario 6 dieną stosiančiai į kovą su Lenkijos krepšininkėmis.
Pergalė mūsiškėms atvers duris į Europos čempionatą, kuriame nebuvome 10 metų. O vasario 9 dieną mūsiškių dar laukia ir dabartinės Senojo žemyno čempionės belgės.
Artėjanti savaitė priklauso moterų krepšiniui. Visi galintys – atvykite į Vilnių palaikyti lietuvių, o negalinčius to padaryti kviečiame prie televizorių: TV6 kanalas tiesiogiai transliuos abi rungtynes.
Vasario 6 d. jos prasidės 18:30 val., vasario 9-ąją – 15 val. Tegul ši ką tik papasakota istorija tampa įkvėpimu ir mūsų krepšininkėms, ir mums patiems.
Lietuva turi grįžti ten, kur jai ir vieta – į Europos krepšinio elitą!
Straipsnį parengė Lietuvos sporto muziejaus muziejininkas Alvydas Žukauskas
