“Laisvalaikis prie vandens ir užsiėmimai vandenyse: sportas ir sveikatinimas“

2023 m. balandžio 21 d. LSM muziejininkas Alvydas Žukauskas dalyvavo mokslinėje konferencijoje “Lietuva – jūrinė valstybė: kultūrinis paveldas Lietuvos muziejuose” ir skaitė pranešimą “Laisvalaikis prie vandens ir užsiėmimai vandenyse: sportas ir sveikatinimas“. Dalinamės pranešimo tekstu:

Sportas. Atrodo, kas galėtų būti paprastesnio ir tuo pat metu sudėtingesnio? Žinoma, ne visi žmonės, kurie sportuoja, pretenduoja tapti aukšto meistriškumo atletais, kurie garsintų Lietuvą Europoje ir pasaulyje. Didelė dalis sportuojančiųjų tokių tikslų sau nė nekelia – jų pagrindinis noras yra palaikyti gerą fizinę formą, sustiprinti savo sveikatą ar galų gale turėti laisvalaikio užsiėmimą, kuris padėtų ir sutvirtėti, ir susirasti bendraminčių. Šiandienos pranešimo tikslas yra perteikti Lietuvos sporto ir sveikatinimo iniciatyvas, užsiėmimus, varžybas bei pagrindinius asmenis, tai darant per Lietuvos sporto muziejaus prizmę. Be abejo, mes niekur negalime ir nesiruošiame bėgti nuo jūros, kas yra šios mūsų konferencijos plačioji tema. Tiesa, šiuo atveju jūrą pakeis kiek platesnė sąvoka – vanduo.

Vien jau vandens sportų, kurie šiuo metu yra kultivuojami Lietuvoje (turi savo pirmenybes, varžybas ir pan.) skaičius yra dviženklis. Viso vandens sporto ištakos dabartinės Lietuvos teritorijoje yra būtent pajūryje – Klaipėdoje. Jos siekia net XIX amžių – sporto klubas „Neptūnas“, paklojęs pamatus tiek irklavimo, tiek turizmo pradžiai mūsų šalyje, pradėjo veikti dar 1885 metais. Šiuo metu net keturios vandens sporto šakos (baidarių ir kanojų irklavimas, plaukimas, akademinis irklavimas bei buriavimas) patenka į strateginių sporto šakų sąrašą – šioms sporto šakoms yra skiriamas didžiausias dėmesys ir finansavimas. Nieko nuostabaus, jog būtent šių vandens sportų klodai ir pačiame Lietuvos sporto muziejuje yra bene giliausi ir turtingiausi. Tačiau nereikėtų galvoti, jog sportiniai užsiėmimai vandenyse tuo prasideda ir baigiasi. Tai kuo puikiausiai įrodo Aleksandros Tatarincevaitės-Ylienės apdovanojimai. Ši sportininkė nuskynė pasaulio čempionės titulą bei iškovojo medalius įvairiose pirmenybėse, pradedant moksleivių ar šalies spartakiada, baigiant Ginkluotojų pajėgų čempionatu, tokioje sporto šakoje, kaip povandeninis plaukimas, kitaip dar žinomoje, kaip plaukimas su pelekais. Siekiant įsigilinti į mažiau žinomų vandens sporto šakų kultivavimą, galima keltis ir į Lietuvos plaukimo pirmenybes. Atrodo, tai skamba absurdiškai – nuo kada plaukimas yra egzotiška sporto šaka? Tačiau šiose pirmenybėse toli gražu ne visada svarbiausias aspektas buvo pats plaukimas. Štai dar 1937 metais sportininkas Jurgis Astrauskas buvo apdovanotas taure, skirta Lietuvos plaukimo pirmenybių šuolių į vandenį rungties nugalėtojui. Kitaip tariant, ir tokia sporto atšaka, kaip šuoliai į vandenį buvo kultivuojama dar nepriklausomoje Lietuvoje, prieš Antrąjį pasaulinį karą. Savo ruožtu tiesioginė Lietuvos plaukimo pirmenybių sporto šaka tuo pačiu metu buvo dar masiškesnė. Kasmet buvo rengiamos kelerios skirtingos varžybos įvairiuose Lietuvos miestuose – Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje, Zarasuose. Savo atskiras pirmenybes organizavo Lietuvos šaulių sąjunga, varžybose prizus įsteigdavo ne tik jų organizatoriai, bet ir privatus verslas – pavyzdžiui, 1934 m. Kauno plaukimo varžybų estafetės 4×100 m nugalėtojams taurę įsteigė AB „Philips Lietuva“. Skirtingų distancijų plaukikai varžėsi ir 1938 m. surengtoje Tautinėje olimpiadoje. Vis dėlto aukštesnio lygio sportininkų pasiekimų teko gerokai palaukti. Tik 1972 metais, neskaitant lietuvių kilmės plaukikės Albinos Osipavičiūtės, dar 1928 metais tapusios olimpine čempione, olimpinėse žaidynėse debiutavo pirmoji lietuvė plaukikė – Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė. Nors šiose varžybose sublizgėti nepavyko, Lietuvos sporto muziejuje saugoma ištisa puokštė B. Užkuraitytės-Statkevičienės apdovanojimų, tarp kurių – Lietuvos bei SSRS čempionatų aukso medaliai, taip pat medalis už pasiektą SSRS rekordą. Be to, Statkevičienė net ir baigusi savo karjerą ėmė varžytis su veteranėmis, taip į gimtąjį miestą parveždama ir Pasaulio bei Europos veteranų pirmenybių medalius. Akivaizdu, jog tai nebuvo vienintelis, unikalus atvejis. Apdovanojimų, padovanotų Lietuvos sporto muziejui, skaičiumi ją netgi pralenkia Stasys Krasauskas. Lietuvoje daugiau žinomas kaip grafikas, S. Krasauskas buvo daugkartinis Lietuvos čempionas ir SSRS pirmenybių prizininkas. Šiame pristatyme ne veltui nepristačiau jo atstovaujamos sporto šakos. Taip yra todėl, jog minėtieji apdovanojimai nebuvo iškovoti vienoje konkrečioje sporto šakoje. Stasys Krasauskas pasižymėjo ir plaukime, ir vandensvydyje. Jo nuopelnai Lietuvos sportui nepamiršti ir dabar – jo vardu pavadinti Lietuvos veteranų plaukimo čempionato medaliai. Kitos panašios garbės nusipelnė dar vieni žymūs plaukikai, žaidę ir vandensvydį – tėvas ir sūnus Vytautai Katkevičiai. Jų vardu pavadintas memorialinis turnyras, vykstantis kasmet, teikiama jų vardo taurė. Pats vandensvydis, nors ir skamba kaip lengva ir maloni sporto šaka, iš tikrųjų yra vienas grubiausių sportų bent jau vandenyje – jame būna išties daug fizinio kontakto. Bene žymiausi Lietuvos vandensvydininkai, baigę savo sportines karjeras, pasuko būtent į teisėjavimą ir stebėdavo, kad kontaktas neperžengtų leistinų ribų. Tarp žymiausių galime paminėti Algimantą Babavičių, kurio garbei buvo įsteigta pereinamoji vandensvydžio taurė, taip pat Joną Čiriūną – Kauno vandensvydžio klubo „Ruonis“ prezidentą, teisėjavusį netgi Seulo olimpinėse žaidynėse: apie tai byloja diplomas, akreditacija bei švarkas.

Turint omenyje tai, kur vyksta ši konferencija, tarp užsiėmimų vandenyse nepaminėti buriavimo būtų tas pats, kas iš Lietuvos istorijos išmesti viską, kas susiję su Gediminaičiais. Netgi didžiausiame tarpukario sporto renginyje, Tautinėje olimpiadoje, tarp sporto šakų buvo įtrauktas buriavimas, tiesa, surengtas ne Kaune, kaip kitos sporto šakos, o Klaipėdoje. Ilgainiui buriavimas tapo ne tik sportu, tačiau ir tam tikru laisvės balsu – 1989 metais jachtos „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“ atliko transatlantinį žygį iš Klaipėdos į Niujorką ir atgal. Tai liudija muziejaus fonduose saugomos Lietuvos trumpabangininkų (radijo mėgėjų), užmezgusių ryšį su minėtų jachtų įgulomis, kortelės. Atkūrus nepriklausomybę, buvo pratęstos Lietuvos buriuotojų sąjungos bei tokių žmonių, kaip Jonas Drąsutis ar Kęstutis Sasnauskas, darbai. Išskirtinę vietą čia užima ir Raimondas Šiugždinis, „Laser Radial“ klasėje tapęs Europos ir pasaulio čempionu: Senojo žemyno auksą galima pamatyti būtent Lietuvos sporto muziejuje. Savo pėdsaką čia paliko ir atminimai apie įvairias regatas, tokias kaip Kuršių marių ar „Budžio“, taip pat įvairių jachtklubų medaliai, kreiserinių jachtų pirmenybės, Pasaulio lietuvių sporto žaidynių buriavimo varžybų dokumentacija ir daugelis kitų.

Be buriavimo, Tautinėje olimpiadoje dar viena sporto šaka vyko Klaipėdoje. Tai buvo irklavimas. Jau minėjau, kad jo ištakos gali siekti seniausius žinomus Lietuvos sporto taškus. Išplaukti pasiirstyti valtele turbūt mėgsta daugelis, ypač šiltomis vasaros dienomis. Tačiau netrūksta ir žmonių, kurie diena iš dienos lieja prakaitą, nesvarbu, ar už lango žvarbu, ar saulėta kaip šiandien. Tie žmonės – akademinio bei baidarių ir kanojų irklavimo atstovai. Lietuvos sporto muziejuje jų palikimas taip pat atsidūrė ne už gražias akis, o už aukštus sportinius pasiekimus. „Už aukštus sportinius pasiekimus“ – būtent taip pavadintus medalius gavo nemaža dalis irkluotojų. Vienas jų – septyniskart Lietuvos ir šešiskart SSRS čempionas, olimpietis Sigitas Kučinskas, muziejui palikęs du tokius apdovanojimus, kaip ir 1990-aisiais, Lietuvai išsilaisvinus iš sovietinių okupantų, trofėjų kolekciją papildė dar trimis tarptautiniais medaliais. Apskritai imant, irkluotojai ir Lietuvos sporto pergalės yra kone neatsiejami dalykai. Tai parodo ir olimpinio prizininko Jono Narmonto medalių kolekcija, ir Jūraitės Narvydaitės, Eleonoros Kaminskaitės bei Sofijos Karkutytės trofėjai, vežti tiek iš SSRS pirmenybių, tiek iš tokių regatų, kaip Maskvos, Poznanės ar „Gintarinių irklų“. O dar visai šalia irklu baksnoja ir baidarių ir kanojų irklavimo atstovai, tarp kurių neabejotinas lyderis yra Vladas Česiūnas. Apie baksnojimą irklu užsiminiau ne veltui – Lietuvos sporto muziejuje saugomas legendinis, auksiniu pramintas medinis irklas, su kuriuo 1972 m. V. Česiūnas savo kanoją nukreipė į olimpinį auksą. V. Česiūno atminimą įprastina ir jo vardu pavadinta pereinamoji taurė bei dalis V. Česiūno aukso medalių, kurių per savo karjerą jis susišlavė dešimtis.

Užsiėmimai vandenyse, be jokios abejonės, neapsiriboja vien profesionaliu darbu ar kryptinga sportine veikla, siekiant aukšto meistriškumo rezultatų. Didelį darbą čia nuveikia ir įvairios sveikuoliškos organizacijos, taip pat masinių renginių, skirtų bendram fiziniam pasiruošimui gerinti bei užkrėsti sporto bacila bent jau laisvalaikio lygmeniu, organizatoriai. Tuo ypač pasižymi Lietuvos sveikuolių sąjunga. Savo ištakas nuo 1990 metų skaičiuojanti organizacija šiuo metu vienija daugiau nei 60 sveikuolių idėjas propaguojančių klubų ir daugiau nei 3000 narių. Neatsiejama sveikuolių sąjungos dalis tiek pačioje sąjungoje, tiek plačiojoje visuomenėje yra kasmetinės vadinamosios Palangos ruonių maudynės Baltijos jūroje, vykstančios nuo 1994 metų. Tiesa, pačios šventės užuomazgos siekia dar 1987 metus, kai Palangoje įvyko pirmosios parodomosios maudynės lediniame Baltijos jūros vandenyje. Kaip greitai šis naujas grūdinimosi būdas pasiekė vyrus, moteris ir vaikus, puikiai parodo vienas faktas. Tais pačiais 1987 metais nerti į Baltijos jūros bangas pasiryžo 15 drąsuolių, kuriuos nuo kranto stebėjo apie 200 žiūrovų. Po septynerių metų, organizuojant pirmąją Palangos ruonių šventę, save išbandyti pasiryžo 1680 žmonių, o žiūrovų skaičius siekė 10 tūkstančių. Ši tradicija tęsiasi iki šiol, o šalia jos atsiranda vis naujų iniciatyvų. 14 metų sveikuoliai varžėsi 12 metrų plaukimo eketėje varžybose, kurias šiuo metu jau yra pakeitęs analogiškas renginys, tik plaukiama jau yra 25 metrai. Grūdinimąsi bei sveikatingumą taip pat stengiamasi skatinti 30 dienų eketėje iššūkiu – ištisą mėnesį drąsuoliai ryžtasi nepraleisdami nė vienos dienos kasdien išsimaudyti eketėje. Šį iššūkį pradeda Naktinių maudynių renginys, kuriame ruoniai neria į vandenį laikrodžiui išmušus dvyliktą – kitaip tariant, vidurnaktį. Tokie ir panašūs renginiai vyksta anaiptol ne vien pajūrio regione – organizavimu užsiima ir atskiri klubai, priklausantys Lietuvos sveikuolių sąjungai – nuo Vilniaus iki Kazlų Rūdos. Tokias veiklas įamžinti siekia ir Lietuvos sporto muziejus, kurio fondus vos prieš kelias savaites papildė pluoštas trofėjų, diplomų bei medalių, kuriuos muziejui perdavė Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės narys, ilgametis sąjungos viceprezidentas bei Kauno skyriaus pirmininkas Petras Sventickas.

Vis dėlto šios jau daugiau kaip trisdešimt metų skaičiuojančios sveikatinimo bei laisvalaikio vandenyje tradicijos anaiptol nėra seniausios Lietuvoje. Platelių ežere šiemet jau 42 kartą įvyks kasmetinis plaukimo maratonas. Jame, kaip ir sveikuolių renginiuose, gali dalyvauti tiek vaikai, tiek senjorai, yra galimybė rinktis iš skirtingų distancijų. Dar 2006 metais asmeninį prizą – taurę už dalyvavimą visuose iki tol vykusiuose maratonuose gavo Antanas Guoga. Tai nėra tas Antanas Guoga, apie kurį pagalvotų dauguma. Bet teisybė nėra toli – tai yra žinomo verslininko bei politiko Antano Guogos brolis, taip pat Antanas. Įdomu tai, jog A. Guoga maratono nepraleidžia iki šiol – praėjusiais metais Platelių vandenį jis įveikė 41 kartą (jam yra 75 metai ir jis netgi nėra vyriausias maratono dalyvis).

Sveika gyvensena taip pat nėra vien tik asmeninių jėgų išbandymas bei siekis palaikyti gerą fizinę formą. Lietuvos sporto muziejuje saugomi pasaulio triatlono vicečempiono Vidmanto Urbono apdovanojimai, kuriuos jis gavo už sėkmingai įgyvendintus projektus, kuomet savo pavyzdžiu triatlonininkas siekė atkreipti dėmesį ir į lokalias bei globalias gamtos problemas. 1999 metais Vidmantas Urbonas išilgai perplaukė Nemuną nuo Baltarusijos sienos iki Kuršių marių. Šiuo savo žygiu jis akcentavo ne tik žmogaus galimybių ribų testavimą, bet ir skyrė dėmesį Nemuno užterštumo problemai. Lietuva Vidmantas Urbonas neapsiribojo – siekdamas priminti grėsmingą gėlo vandens išteklių žemėje realybę, triatlonininkas įvykdė misiją „Vanduo – tai gyvybė“, perplaukdamas visų pasaulio žemynų aukščiausius gėlavandenius ežerus.

Einant pabaigos link, nes, deja, mūsų laikas nėra guminis, o ir konferencija artėja pabaigos link, galbūt ir jėgų klausytis lieka vis mažiau, ne lyg tikriems sportininkams jėgų varžybų metu artėjant finišo link. O kas neartėja finišo link, tai yra tiek profesionalus, tiek mėgėjiškas sportas Lietuvoje. Matome, jog netrūksta nei iniciatyvų, nei varžybų, o tuo labiau netrūksta jose norinčių ir galinčių dalyvauti. Vietą randa tiek jaunas, tiek senas, kaip laisvalaikio užsiėmimą vandens sportą ir apskritai sportą renkasi gana nemažai mėgėjų, kuriems organizuojami ir turnyrai bei varžybos. Lieka tikėtis, jog ateityje tiek mėgėjai, tiek profesionalai kils dar aukščiau. Tokiu būdu, nemaža dalimi ir savo geros širdies pagalba, jie suteiktų galimybę į viršų kilti ir Lietuvos sporto muziejui, siekiančiam apimti kuo platesnius sporto klodus, jokiu būdu nepamirštant ir sveikatinimo iniciatyvų. Vis dėlto sveikatinimas yra tiesus kelias į sveikesnę, bei tvirtesnę visuomenę. O tai nuties gerokai tiesesnį kelią pergalių link. To ir norėtųsi palinkėti – kuo tiesesnio kelio ir kuo tauresnių pergalių. Ačiū už dėmesį.