Pirmieji Lietuvos olimpiečiai. Stasio Janušausko istorija

Jau šiandien olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje pasirodys ir Lietuvos rinktinė. Praėjo lygiai 100 metų nuo to momento, kai pirmaisiais Lietuvos olimpiečiais tame pačiame Paryžiuje tapo mūsų šalies futbolininkai ir dviratininkai. Debiuto lengvu anaiptol nepavadinsi – futbolininkai pralaimėjo jau pirmąją dvikovą Šveicarijos rinktinei 0:9 ir iškrito iš tolimesnių kovų, o dviratininkai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas 188 km plento dviračių lenktynėse finišo nepasiekė.

Lietuvos sporto muziejuje saugomas išskirtinis 1924-ųjų Paryžiaus olimpinių žaidynių reliktas – futbolininko Stasio Janušausko olimpinių žaidynių dalyvio diplomas su Pjero de Kuberteno parašu. Jeigu iš šių dviejų pavardžių P. de Kubertenas yra žinomas kuo puikiausiai, tai S. Janušausko (nuo 1939 m. – Jonušo) gyvenimo vingiai mums yra žinomi kur kas mažiau. O juk verta prisiminti kiekvieną olimpietį, ypač dėjusį pirmuosius žingsnius Lietuvos olimpinėje istorijoje. Jūsų dėmesiui – S. Janušausko istorija.

Stasio Janušausko - 1924 m. olimpinių žaidynių dalyvio diplomas. 1924 m.

Kaip ir ne vienas 1924 m. Lietuvos futbolo rinktinės narys, taip ir S. Janušauskas pasaulį išvydo ne dabartinės Lietuvos teritorijoje. 1902-aisiais šio vardo ir pavardės savininkas gimė Liepojoje. Į Lietuvą Janušauskų šeima atvyko tik 1920 metais, prieš tai gyvenusi ne tik dabartinėje Latvijoje, bet ir Ukrainoje. Labai simboliška, jog net įsikūrus Lietuvoje (o tiksliau – Šančiuose) adresas vedė į Liepojos gatvę – S. Janušausko gimtojo miesto garbei pavadintą gatvę. Vėliau, jau sukūręs savo šeimą, jis persikėlė į Vokiečių gatvę, kur gyveno iki pat mirties 1996 metais.

Sportas, o konkrečiau – futbolas S. Janušausko gyvenime netruko atsirasti. Aktyvus devyniolikmetis nepraėjus nė metams nuo persikraustymo su bendraminčiais jau spardė kamuolį Šančių kiemuose ir gatvėse. Galbūt dabar atrodytų, jog tai daro didelė dalis vaikų ir paauglių, kurie vėliau pradeda lankyti treniruotes ir svajoja tapti žymiais futbolininkais. Tačiau čia – 1921-ieji. Nė Lietuvos čempionatas dar nėra pradėtas rengti: pirmą kartą futbolininkai, kas turės teisę vadintis stipriausiais Lietuvoje, varžysis tik po metų. Tačiau S. Janušauskas su bendraminčiais taip pasinėrė į futbolą, jog entuziazmas veržėsi pro kraštus. Tokiu būdu šie Šančių sportininkai, jau spėję tapti ir draugais, nusprendė – kurkime komandą ir patys. Taip 1923 m. pavasarį buvo įkurtas Šančių šaulių sporto klubas „Kovas“. Beje, dieną, kuri ateityje taps brangi kiekvienam lietuviui – kovo 11-ąją.

Šančių sporto klubo „Kovas“ valdyba. S. Janušauskas sėdi pirmas iš kairės. 1923-1924 m.

Šančiškiai turbūt nė patys neįsivaizdavo, kokio populiarumo susilauks šis jų žingsnis. Anot paties S. Janušausko, norinčių prisijungti atsirado apie šimtą. Pačiam buvusiam liepojiškiui taip pat teko didžiulis krūvis: jis ir pats žaidė, ir buvo „Kovo“ valdybos nariu, ir turėjo darbuotis su sportu nesusijusiose įstaigose – duonai juk kažkokiu būdu reikia užsidirbti. Visgi „Kovo“ vyrai buvo tie, kurie nesiskundžia, o dirba. Ne veltui ir klubo pavadinimą šančiškiai pasirinko, kaip jie patys tvirtino, pagal senovės baltų karo ir jėgos dievą Kovą. Tiesa, šis Kovas greičiausiai ėmė egzistuoti jau tik Teodoro Narbuto, XIX a. istoriko romantiko galvoje – iki jo apie jokį dievą, vardu Kovas, nerandama jokiuose šaltiniuose (tokiu pačiu principu T. Narbutas sukūrė, pavyzdžiui, tariamą lietuvių meilės deivę Mildą). Tačiau bet kuriuo atveju klubo pavadinimo gimimo istorija – graži ir prasminga.

Sportinis gyvenimas neapsiriboja vien futbolu. Vyrai ir moterys mėgino gaudyti net ir pavienes žinias apie Lietuvos ir pasaulio sportą. Tačiau tų žinių buvo nedaug. Netgi toks žvėris kaip olimpinės žaidynės atrodė kaip tolima, nepažinta žemė. Cituojant patį S. Janušauską: „Apie sporto Olimpiadas buvom girdėję iš daugiau „svieto“ mačiusių – Viktoro Dineikos, Stepo Garbačiausko. Iš mano aplinkos žmonių daugelis buvo „analfabetai“ – nei skaityti, nei rašyti. Apie pasaulio futbolo pirmenybes (o ne Olimpiadą), kuriose ir Lietuvai vertėtų dalyvauti (daugiau pajuokaudami) prasitardavom po 1923 m. futbolo pirmenybių ir geriau sužaistų rungtynių su užsienių svečiais.“

Visgi tie daugiau svieto matę po truputėlį pradėjo judinti požeminius vandenis. Pirmiausia buvo pradėta nuo agitacijos spaudoje. Štai laikraštyje „Sportas“, kurio vienu redaktoriumi buvo jau minėtas S. Garbačiauskas, buvo rašyta: „Mes esame labai atsilikę sporte. Bet turime ką nors daryti, kad pasivytume nors mūsų kaimynus. Į Olimpiadą turime žiūrėti kaip į aukščiausiąją mokyklą“.

Kooperacijos taurės turnyro rungtynės „Kovas“ - LFLS. S. Janušauskas sėdi trečias iš kairės. 1924 m.

Šitaip po truputį prasidėjo judesys ir reikalinguose Lietuvos sporto organuose. Buvo nuspręsta – olimpinėse žaidynėse dalyvauti reikia. 1924 metų balandžio 8 dienos Lietuvos sporto lygos posėdyje nuspręsta, kad žaidynėse galėtų dalyvauti futbolo rinktinė („nerizikuodama gauti sausą“), ir grupė kitų sportininkų. Viso numatyta 14 futbolininkų (kurių 8 turėjo būti iš Kauno, o 6 – iš Klaipėdos), boksininkas Byla, fechtuotojas inžinierius Reška, imtynininkas Petras Požela, sunkiaatletis Tarvydas, šaulys Ivanauskas, vandens sporto atstovas Treinys, dviratininkas Bulota, tenisininkas Blažys, gimnastas Dineika, žirginio sporto atstovas – karininkas (būtent taip ir buvo įvardyta, dar nebuvo numatyta, kuris konkrečiai), ir dvi lengvaatletės – Paulina Radziulytė ir Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė. Pridėjus delegacijos atstovus, visa tai turėjo atsieiti apie 20 tūkstančių litų.

Viskas gražu, tačiau čia ir atsimušam į šitą skaičių – o iš kur gauti tuos pinigus? Žinoma, vienas iš variantų buvo valstybės parama, sporto klubų lėšos, tačiau to neužteko. Stengtasi pinigus rinkti iš privačių asmenų, organizuoti specialius koncertus, į ką ypač aktyviai įsijungė Lietuvos operos tėvas bei didelis sporto mėgėjas Kipras Petrauskas. Aišku, tuoj atsirado ir priešininkų – pasipylė tokie epitetai, kaip „bedieviai“, „nesusipratėliai“, atsirado ir peršančių „racionalų sportą“. Tapo panašu į tai, jog pastaroji stovykla laimės – laikas bėgo, tvyrojo tyla, o žaidynės Paryžiuje vis artėjo. Galima sakyti, jog mus išgelbėjo laimingas atsitiktinumas. Gegužės 19-22 dienomis Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Svečiai konferencijoje dalyvavusio tuometinio ministro pirmininko Ernesto Galvanausko paklausė, ar daug lietuvių vyksta į olimpines žaidynes? Po tokio klausimo tapo nejauku. Dalyvavimas kabo ore, o čia tiesioginis klausimas. Gėda ir negarbė. Tokiu būdu jau gegužės 21 dieną buvo priimtas sprendimas vykti ir surasti 15 tūkstančių litų. Tiesa, dalis sportininkų taip ir liko pamiršti – nutarta į žaidynes siųsti futbolo rinktinę ir du dviratininkus.

Čia iškilo kitos problemos. Tuo metu jau buvo ištraukti olimpinių žaidynių futbolo turnyro burtai, kurie numatė, jog Lietuvos rinktinė turės susitikti su Šveicarijos futbolininkais. Šios rungtynės numatytos gegužės 25 dieną. Priėmus sprendimą dalyvauti iki rungtynių liko mažiau nei 4 dienos! Teko paskubomis sudaryti komandą vien iš Kauno futbolininkų – žinia Klaipėdos futbolo atstovus būtų pasiekusi gerokai vėliau, nei tai leido daryti likęs laikas, nors dar gegužės 4 dieną Klaipėdos krašto apygarda buvo įspėta, jog turbūt teks dalyvauti olimpinėse žaidynėse, o gegužės 10-11 dienomis planuota surengti rungtynes Kaunas-Klaipėda, kuriose ir paaiškėtų rinktinė, vykstanti į Paryžių. Minėtosios rungtynės tąkart visgi neįvyko, o paskui kviesti Klaipėdos futbolininkus tiesiog nebeliko laiko, todėl visą rinktinę (13 žaidėjų) sudarė Kaune sportavę futbolininkai.

Šančių „Kovas“. S. Janušauskas stovi penktas iš kairės. 1924 m.

Lyg į gaisrą sukviesti sportininkai į Paryžių išvyko neturėję nė vienos bendros treniruotės, su savimi nepasiėmę netgi futbolo kamuolio, o ir traukiniuose jiems teko važiuoti žemiausios klasės vagonuose, ant kietų suolų. Ką jau ten kalbėti apie kokius nors patogesnius traukinius. Kaip prisiminė pats S. Janušauskas, nuo momento, kai jis sužinojo apie tai, jog reikia vykti į žaidynes, iki traukinio pajudėjimo iš Kauno buvo vos kelios valandos. Visa laimė, jog kariuomenės vyresnybė, atskuodus S. Janušauskui, pažiūrėjo geranoriškai ir jį iškart išleido (S. Janušauskas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, raštininkų kuopoje). Tekinas parbėgęs į namus futbolininkas ketino paskubomis susirinkti daiktus ir iškart lėkti į stotį. Tam sutrukdė dar kita aplinkybė – jis neturėjo namų rakto, o mama tuo metu buvo išvykusi. Nebeliko, kas daryti – S. Janušauskas išdaužė virtuvės langą, įlipęs į vidų paskubomis susirinko reikalingus daiktus ir palikęs mamai raštelį išdūmė į stotį, o kartu – ir į žaidynes.

Kai rinktinė po sunkios ir varginančios kelionės, trukusios 40 valandų (pakeliui dar laukė nemalonumai dėl to, jog rinktinė neturėjo Belgijos tranzitinės vizos) pasiekė Paryžių ir įsikūrė trumpai nakvynei, kalendoriaus lapelis jau rodė gegužės 25 dieną, o laikrodis – 3 valandą nakties. Iki numatytų rungtynių buvo likę mažiau nei 12 valandų. Kol futbolininkai bandė bent kažkiek atsipūsti, delegacijos vadovo, futbolo rinktinės žaidėjo S. Garbačiausko žmona Elena, taip pat sportininkė, viena pradininkių daugelio sporto šakų ir tikroji Lietuvos krepšinio motina, plušėjo ruošdama ką tik gautas aprangas rungtynėms – jos buvo užsakytos Paryžiuje, ir futbolininkai, vykdami į žaidynes, nežinojo, ar aprangos bus pagamintos laiku. Visa laimė, jog būtent taip ir atsitiko, ir aprangos buvo paruoštos.

Lietuvos futbolo rinktinė - pirmieji Lietuvos olimpiečiai. S. Janušauskas - pirmas iš dešinės. 1924 m.

Kitą rytą lietuviai prie pusryčių stalo, paraginti iš Kauno Lietuvos sporto lygos atsiųstos telegramos, kurioje buvo žodis „laikykitės“, išrinko žaisiančią vienuolikę bei taktinę schemą. Buvo nuspręsta žaisti tiems laikams įprasta taktika 2-3-5: du gynėjai, trys saugai ir penki puolėjai. Vienu iš dviejų gynėjų buvo ir S. Janušauskas. Deja, jau trečiąją rungtynių minutę buvo praleistas pirmasis įvartis, 8-ąją minutę krito ir antrasis. Čia lietuviai turėjo neįtikėtiną progą, tačiau iššokęs vienas prieš vartininką Stasys Sabaliauskas smūgiavo būtent tiesiai į jį. Daugiau tokių prašmatnių progų šveicarai nesuteikė, o įvarčiai ėmė kristi vienas po kito. Pirmajame kėlinyje buvo praleisti keturi įvarčiai, antrajame – dar penki. Tokiu būdu Lietuvos olimpinį debiutą pažymėjo Lietuvos futbolo rinktinės pralaimėjimas Šveicarijai 0:9. Iki šiol tai tebėra tiek didžiausias pralaimėjimas Lietuvos futbolo istorijoje oficialiose rungtynėse, tiek didžiausia Šveicarijos rinktinės pergalė oficialiose rungtynėse.

Toks sudėtingas debiutas nesužlugdė nei Lietuvos futbolininkų, nei atskirai S. Janušausko. Grįžęs į savąją šalį Stasys toliau intensyviai darbavosi „Kove“, triskart iš eilės (1924-1926) tapo Lietuvos čempionu, sužaidė dar ketverias rungtynes Lietuvos futbolo rinktinės gretose (kurios sekėsi jau gerokai sėkmingiau – pavyzdžiui, su Latvijos rinktine sužaista lygiosiomis 2:2). Visgi nuolatos užsiėmęs sportine veikla, S. Janušauskas po truputį ėmė ją stabdyti ir atsidėti šeimos kūrimui. 1930-aisiais vedęs, S. Janušauskas po metų atsisveikino su aktyviuoju sportu.

Dar sportuodamas S. Janušauskas dirbo ir įvairius darbus, nesusijusius sportu. Ilgiausiai, iki pat 1940 m. šančiškis išdirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos vyriausiuoju finansų referentu. Virš Lietuvos užslinkus Antrojo pasaulinio karo tamsiems debesims, S. Janušauskas su šeima nutarė niekur nesitraukti ir liko gyventi Šančiuose. Dar karo metais privalėjęs pakeisti darbą, buvęs Lietuvos futbolo rinktinės gynėjas ir okupacijos metais dirbo Kauno pieno ir mėsos kombinatuose. Nepaisant tokių, atrodo, labai tolimų darbų, S. Janušauskas visada liko didžiuliu sporto gerbėju. Tai jis perdavė ir ateities kartoms – jo sūnus Algis daugiau nei 40 metų dirbo plaukimo treneriu. Sportas, šeima ir Šančiai – trys dalykai, be kurių buvo neįsivaizduojamas S. Janušausko gyvenimas iki pat 1996-ųjų vasario 16 d., kai 93 metų Stasys atsisveikino su šiuo pasauliu.

1. Janušausko ir kitų pirmųjų Lietuvos olimpiečių pradėtą darbą tęsia dabartinė Lietuvos sportininkų karta. Jau šiandien bus oficialiai duotas startas 2024 m. olimpinėms žaidynėms, kurios vėl vyks Paryžiuje. Nebe paskubomis, nebe traukiniais ir nebe tarp autsaiderių – į Lietuvos sportininkus jau žiūrima visiškai kitaip. Tikimės, o kartu ir neabejojame – mūsiškiai iš Prancūzijos tuščiomis tikrai negrįš.

Dalis Lietuvos olimpinės delegacijos Eifelio bokšte. S. Janušauskas stovi pirmas iš dešinės. 1924 m.