Prieš 100 metų gimė olimpietis, krepšininkas Justinas Lagunavičius (1924-1997)
Justino Lagunavičiaus portretas (XX a. 6 deš.).
Nuotrauka – iš Lietuvos sporto muziejaus (LSM) fondų
Šį mėnesį sukako 100 metų nuo to momento, kai Kaune (1924-09-04) pasaulį pirmą kartą išvydo būsimoji Lietuvos krepšinio legenda, triskart Europos čempionas, olimpinis vicečempionas Justinas Lagunavičius. Amžinybėn jis iškeliavo 1997-aisiais, tačiau galime neabejoti – kol gyvuos Lietuvos krepšinis, tol J. Lagunavičiaus legenda bus gyva. Apie šią asmenybę šiandien ir papasakosime.
Pasak krepšinio istorijos tyrinėtojo Skirmanto Leono Karalevičiaus, Justino Lagunavičiaus pasirinkimui žengti krepšininko keliu bene didžiausią įtaką padarė Lietuvos rinktinės pergalės Europos krepšinio čempionatuose 1937 ir 1939 metais. Tuomet dar paauglys J. Lagunavičius savadarbėje knygelėje, ant kurios viršelio puikavosi Lietuvos trispalvė, užsirašinėdavo visų rungtynių rezultatus, ir Kauno 4-osios valstybinės gimnazijos moksleivis iškart nusitvėrė oranžinį kamuolį.
Neilgai trukus, J. Lagunavičius įsiliejo į Lietuvos gimnastikos sporto federacijos (LGSF) krepšinio komandos gretas, kur debiutavo būdamas vos 15 metų.
Pirmąjį tikrąjį krepšinio rungtynių kovos krikštą Justinas gavo į Lietuvą grįžus sovietiniams okupantams. 1945-ųjų balandžio mėnesį jis buvo įtrauktas į Kauno krepšininkų rinktinę ir dalyvavo aštuonių SSRS miestų turnyre, kuris vyko Kaune. Varžydamiesi kauniečiai nesuklupo nė karto, įveikę Odesos, Tbilisio, Talino, Kutaisio, Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) ir Rygos krepšininkus, jie užėmė antrąją vietą – nes su Maskvos rinktine lietuviai sužaidė lygiosiomis (25:25), ir maskviečiams buvo priskirta aukštesnė vieta.
1945 m. Kauno rinktinė. Iš kairės: J. Lagunavičius, A. Lukošaitis, V. Kulakauskas, V. Sercevičius, S. Butautas.
Iš S. Stonkaus knygos „Septyniasdešimt mūsų krepšinio metų“
Nuo rudens J. Lagunavičius, kaip ir dauguma geriausių Kauno krepšininkų, susibūrė į Akademinį sporto klubą (ASK) ir stojo prie starto linijos Lietuvos čempionate. Lygių praraja tarp ASK ir likusių komandų buvo tokia ryški, jog mažiausias skirtumas, kuriuo studentai įveikė varžovus, buvo 26 taškai – būtent tokia persvara čempionato finale ASK krepšininkai įveikė Kauno „Žalgirį“ (39:13). Kartu su pirmuoju Lietuvos čempiono titulu (kurių vėliau Justinas Lagunavičius iš viso susirinks penkis), atėjo ir didelė atsakomybė – ASK komanda turėjo vykti į Tbilisį ir žaisti SSRS čempionate. Garbingai pasirodę kauniečiai jame užėmė šeštąją vietą, laimėję tris kartus ir pralaimėję keturiskart.
1945 m. Kauno ASK - pirmoji Lietuvos komanda SSRS pirmenybėse. J. Lagunavičius – viduryje.
Iš Algimanto Bertašiaus knygos „Kauno „Žalgiris“ (1944-1983)“
1945-ųjų lapkritį įkūrus Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (kurio priešistorė yra 1934-1938 m. veikę Aukštieji kūno kultūros kursai), kone visi geriausi Kauno krepšininkai, tarp jų ir J. Lagunavičius, perėjo mokytis būtent čia. Nors jie ir buvo aiškūs favoritai laimėti šalies čempionatą, tačiau finale LVKKI ekipa netikėtai 23:25 pralaimėjo „Žalgiriui“. Pagal besiformuojančią tradiciją, Lietuvos čempionas turėjo žaisti ir SSRS čempionate, tačiau „Žalgiris“, kuriame daugiausia žaidė „Kauno audinių“ fabriko darbuotojai, šiai užduočiai atrodė kiek per silpnas. Dėl to buvo nuspręsta „Žalgirio“ sudėtį pastiprinti dviem LVKKI komandos žaidėjais, kuriais tapo seni bendražygiai – J. Lagunavičius ir V. Kulakauskas. Didžiąja dalimi būtent judviejų pastangomis „Žalgiris“ užėmė šeštąją vietą, kurią iškovoti buvo sunkiau, nei prieš metus – SSRS čempionate dalyvavo nebe 8, o 10 komandų.
Atėjus 1947-iesiems, prasidėjo tikrasis J. Lagunavičiaus aukso amžius. Auksinis jis buvo ne tik žaidimo, tačiau ir tiesiogine prasme. 1947-ųjų Europos čempionate SSRS rinktinė užėmė pirmąją vietą, o šios, dėkui Dievui, nebeegzistuojančios valstybės rinktinę net trečdaliu sudarė lietuviai – kartu su Justinu Lagunavičiumi, Europos čempionais tapo Vytautas Kulakauskas, Stepas Butautas ir Kazys Petkevičius. Visa ši ketveriukė tapo ir šalies čempionais, o su LVKKI vėliava išvykę į Tbilisį jie iškovojo ir SSRS čempionų vardus. Tiesa, neatrodė, jog tai bus lengva – jau pirmojoje akistatoje kauniečiai pralaimėjo Maskvos dinamiečiams (29:41). Tačiau likusius aštuonis varžovus lietuviai sugebėjo įveikti ir taip į Kauną atvyko pirmasis SSRS čempionų titulas.
LVKKI krepšininkai – 1947 m. SSRS čempionai. J. Lagunavičius – viduryje.
Iš S. Karalevičiaus knygos „XX a. Lietuvos krepšinio legenda, 1920-1960“
Antrąjį kartą šiuo apdovanojimu J. Lagunavičius galėjo džiaugtis po ketverių metų, 1951-aisiais. Šiais metais, norint susigrąžinti titulą, reikėjo sužaisti savotišką superfinalą – tiek pat pergalių surinko ir „Žalgiris“, ir Maskvos VVS ekipa. Papildomose rungtynėse užtikrintai triumfavęs „Žalgiris“ (53:32) į Kauną parvežė dar vieną SSRS čempionų taurę. Beje, analogiška situacija su tuo pačiu varžovu pasikartojo ir kitais metais, tačiau tąkart priešininkai atsirevanšavo (39:43). Iš viso Justinas Lagunavičius SSRS čempionatuose pasidabino dviem aukso, dviem sidabro ir vienu bronzos medaliu.
Kauno „Žalgiris“ – 1951 m. SSRS čempionas. J. Lagunavičius (Nr. 9) – iš kairės penktas.
Iš S. Karalevičiaus knygos „XX a. Lietuvos krepšinio legenda, 1920-1960“
Titulus Laga (tokia buvo J. Lagunavičiaus pravardė) vieną po kito skynė ir Europoje. Štai Senojo žemyno čempionu gynėjas Laga tapo net tris kartus – 1947, 1951 ir 1953 m. Greičiausiai būtų atkeliavęs ir ketvirtasis, tačiau 1949 metais Egipte vykusiame Europos čempionate SSRS rinktinė nedalyvavo. O ir visi trys titulai buvo iškovoti labai skirtingai. Jei 1947 m. keturi lietuviai šį laimėjimą nuskynė be didesnių problemų, tai 1951-ųjų finalas dviems lietuviams, J. Lagunavičiui ir S. Butautui, buvo turbūt vienas įsimintiniausių mačų per jų ilgametes karjeras. Finalo dvikovoje su Čekoslovakija paskutinę sekundę, kai rezultatas buvo lygus (44:44), buvo užfiksuota pražanga prieš jų komandos draugą, estą Ilmarą Kullamą. Įtampa buvo neįtikėtina, tačiau estas su ja susidorojo – baudos metimas nuo lentos įkrito į krepšį! Visgi vos pradėjus džiaugtis dėl taip išplėšto Senojo žemyno čempionų vardo, rungtynių teisėjas nurodė, jog Ilmaras Kullamas, mesdamas baudą, peržengė liniją, ir metimas neįskaitomas. Finalo vyr. teisėjas rodė priešingai – linija neminta, metimas atliktas pagal taisykles. Diskusijos tarp rungtynių arbitrų tęsėsi kone 20 minučių, kol galiausiai vyr. teisėjas liko prie savo nuomonės – jo balsas buvo lemiamas, taškas įskaitytas, ir galų gale sumaištis baigėsi S. Butauto ir J. Lagunavičiaus antraisiais titulais. Beje, S. Butautas buvo ir rezultatyviausias šio finalo žaidėjas, surinkęs 17 taškų. O rungtynių vyr. teisėjas savo ruožtu buvo taip paveiktas chaoso rungtynių pabaigoje, jog dar persirengimo kambaryje nusprendė baigti karjerą. Savo žodžio teisėjas laikėsi – jis daugiau niekada nežengė į aikštę su švilpuku.
Iš kairės: K. Petkevičius, S. Butautas, V. Kulakauskas ir J. Lagunavičius – Europos čempionai, 1947 m.
Nuotrauka iš LSM fondų
Atskirai verta išskirti ir laimėjimą 1953-iaisiais. SSRS rinktinėje tą kartą buvo net penki lietuviai – J. Lagunavičius, S. Butautas, K. Petkevičius ir Algirdas Lauritėnas sudarė žaidėjų branduolį, o trenerio asistentu buvo V. Kulakauskas. Rungtynėse su Danijos nacionaline komanda SSRS rinktinė sugebėjo pagerinti, regis, nepajudinamą Europos čempionatų rekordą – Danijos krepšininkai buvo nugalėti 104 taškų skirtumu (118:14), taip pagerinant ne ko kito, o lietuvių 1939 m. pasiektą rekordą rungtyniaujant su Suomija (103 taškai, 112:9). Taip pat šiame čempionate dar kartą buvo matomas to meto krepšinio taisyklių netobulumas. SSRS ir Vengrijos dvikovoje (29:24) antrajame kėlinyje komandos kartu sudėjus pelnė vos septynis taškus. Vieną pusę tenkino turima persvara, kitą – nedidelis deficitas, todėl nei viena, nei kita komanda nerodė pastangų atakuodama. Vienu metu komandos netgi susėdo ant žemės. Tokios scenos vis dar buvo įmanomos dėl neribojamo atakai skirto laiko. Galimai ir dėl šių rungtynių jau greitai ši taisyklė buvo įvesta: nuo 1956 m. viena komanda surengti savajai atakai turėdavo 30 sekundžių.
Savo labai ryškų pėdsaką Lietuvos krepšininkai, tarp kurių, žinoma, ir J. Lagunavičius, paliko 1952 m. olimpinėse žaidynėse Helsinkyje. Be Justino, jose rungtyniavo ir S. Butautas bei K. Petkevičius, vienu iš trenerių darbavosi ir V. Kulakauskas. Tikslas, žinoma, galėjo ir buvo tik vienas – medaliai. Kelias link jų niekada nebūna lengvas, ne išimtis buvo ir olimpinis Helsinkis. Iki pusfinalio SSRS rinktinė nukeliavo gana užtikrintai, pralaimėjusi tik JAV krepšininkams (58:86). Tai nulėmė antrąją vietą ketvirtfinalio etapo grupėje bei pusfinalio akistatą su varžovais iš Urugvajaus. Šie priešininkai niekam nebuvo lengvas riešutėlis dar ir dėl tos priežasties, jog savo tikslų siekė visais leistinais ir neleistinais būdais. Net trys urugvajiečiai, anot Stanislovo Stonkaus, po ketvirtfinalio etapo rungtynių su Prancūzija (66:68) buvo diskvalifikuoti už nesportišką elgesį, iš kurių vienas esą net kumščiais puolė žiūrovus, nepatenkintus Urugvajaus atstovų elgesiu. Panašiu būdu, beje, kelią pusfinalyje reikėjo skintis ir lietuvių vedamai SSRS rinktinei – trims žaidėjams prireikė skubios medikų pagalbos. Visgi Urugvajaus krepšininkai buvo palaužti (61:57). Beje, rungtynėse dėl trečiosios vietos tarp Urugvajaus ir Argentinos kilo tokios muštynės, jog mačo pabaigoje urugvajiečiai ir argentiniečiai žaidė keturiese prieš tris – tik tiek žaidėjų išvengė diskvalifikacinių pražangų. Galiausiai dvikovą laimėjo Urugvajus (68:59), o bronzos medaliu buvo apdovanotas ir vienas lietuvių kilmės krepšininkas – Victorio Cieslinskas.
Helsinkio olimpinių žaidynių atminimo medalis, 1952 m.
Medalis iš LSM fondų
Finale SSRS rinktinė su lietuviais, žinodama aiškų JAV krepšininkų pranašumą, pasirinko taktiką, kurią šios istorijos pasakojime jau pamatėme – seną gerą laiko tempimą. Lietuviai su komandos draugais laikydavo kamuolį kiek įmanoma ilgiau ir mesdavo į krepšį tik pasitaikius tobulai situacijai. Tiesa, iki tobulumo, kaip rodė rezultatas, trūko nemenkai, kita vertus, raudonais marškinėliais vilkinti komanda neleido žaisti ir priešininkams. Tai puikiai parodo mačo eiga: sužaidus 10 minučių JAV rinktinė pirmavo 4:2! Žinoma, tai nepatiko žiūrovams, tačiau kai laimėti rungtynes galimybė yra tik tokia, reikia ja naudotis. Ilgą laiką gana sėkmingai ši taktika veikė: įpusėjus rungtynėms amerikiečiai pirmavo vis tais pačiais dviem taškais (17:15) ir galiausiai atitrūko tik per paskutines penkias dvikovos minutes, nugalėdami 36:25.
