Prieš 100 metų Lietuvos vyrų futbolo rinktinė iškovojo pirmąją savo pergalę!
Šiandien, rugpjūčio 24-ąją Lietuvos futbolas turi puikią progą švęsti ir pasinerti į istoriją – prieš 100 metų Lietuvos rinktinė iškovojo pirmąją savo pergalę! Taline prieš šimtmetį vykusiose rungtynėse Lietuva 2:1 palaužė Estijos futbolininkus.
Iki išvykos į Estiją didele patirtimi ar tuo labiau skambiais laimėjimais futbole lietuviai pasigirti negalėjo. Rinktinė buvo sužaidusi ketverias tarpvalstybines rungtynes, ir visos jos baigėsi pralaimėjimais. Beje, būtent estai tapo tais, kurie pakrikštijo Lietuvos futbolininkus – pirmajame tarpvalstybiniame susitikime, kuris vyko Kaune, Lietuvos rinktinė 1923 metų birželio 24-ąją susitiko su Estija ir pralaimėjo 0:5.
Apie kitas rungtynes turbūt yra girdėję visi sporto istorijos mėgėjai, juolab turint omenyje, jog tai buvo ir Lietuvos olimpinis debiutas, kurio šimtmetį minime šiemet – Lietuvos ir Šveicarijos akistata Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Paskubomis surinkta rinktinė, neturėjusi nė vienos bendros treniruotės, likus vos keturioms dienoms iki rungtynių traukiniais pradėjo ilgą kelionę Paryžiaus link, kuri baigėsi pralaimėjimu Peršingo stadione 0:9. Tai iki šiol tebėra didžiausias Lietuvos rinktinės pralaimėjimas oficialiose rungtynėse (beje, kaip ir didžiausia Šveicarijos nacionalinės komandos pergalė).
Tačiau jei skaičiuosime ir draugiškas rungtynes, skaudžiausias kirtis atkeliavo po savaitės, kai tame pačiame stadione jėgas išbandė Lietuvos ir Egipto futbolininkai. Šios rungtynės baigėsi dar skaudžiau – 0:10! Per trejas rungtynes lietuviai neįmušė nė vieno įvarčio, praleido 24 ir neturėjo prošvaisčių nė viename mače.
Išimtimi iš taisyklės tapo ketvirtosios tarpvalstybinės rungtynės – Kaune lietuviai mėgino pasipriešinti svečiams iš Latvijos. Nors ir buvo patirtas pralaimėjimas, tačiau jis buvo jau kur kas garbingesnis – 2:4. Abu mūsiškių įvarčius pelnęs Vilhelmas Nopensas tapo pirmuoju, įmušusiu įvartį Lietuvos rinktinės gretose.
Nepaisant tokių rezultatų, estai į Lietuvos atstovus žiūrėjo pagarbiai. Estijos sporto laikraštyje „Eesti Spordileht“ pasirodė didelis, kone du puslapius apimantis straipsnis apie būsimąją akistatą, o Lietuvos futbolo rinktinės nuotrauka tapo pagrindiniu titulinio puslapio akcentu. Pristatyme buvo prisiminta ir Estijos futbolininkų viešnagė Kaune 1923 m. birželį. Svečių delegacijai įspūdį paliko lietuvių surengtas priėmimas – salė buvo išpuošta Estijos ir Lietuvos vėliavomis, ryte stalas buvo nukrautas sviestu, kumpiu, sūriu, kiaušiniais bei kalnu konditerijos gaminių, o vakare surengtas banketas, turėjęs užsibaigti iki 23 val., tęsėsi kur kas ilgiau. Be to, anot „Eesti Spordileht“, kiekvieną Estijos rinktinės žingsnį ant stadiono vejos sekė daugiau nei pustuzinis fotografų bei du operatoriai. Apskritai ši viešnagė estų spaudoje buvo prisiminta tik pačiais geriausiais žodžiais, o su sportininkais bei apskritai kauniečiais esą užsimezgė tikra draugystė.
Tame pačiame straipsnyje išsamiai papasakota ir apie tolimesnį Lietuvos futbolo vystymąsi. Teigiama, jog po rungtynių su Estija lietuviai pradėjo sparčiai progresuoti, o nemažą dalį žaidimo stiliaus jie perėmė būtent iš estų. Prisimintos ir klubinio futbolo akistatos: pavyzdžiui, paminėta, jog 1923 m. rudenį (iš tikrųjų rugpjūčio 25-26 dienomis) Klaipėdoje viešėjo Talino „Kalev“ ekipa ir su uostamiesčio MTV sužaidė dvejas rungtynes. Vienerias laimėjo estai (3:2), kitos baigėsi lygiosiomis (2:2).
Dar galima paminėti ir tai, ko straipsnyje nebuvo: dar 1922 metais Kaune viešėjo Talino TJK komanda. Spalio 10 d. Kauno LFLS estams pralaimėjo 1:7, o kitą dieną kauniečiai, pasistiprinę Penktojo pėstininkų pulko kairiuoju gynėju (buvo kviesti ir du puolėjai, tačiau jie tuo metu jau buvo išvykę „į provinciją“ atostogauti ir negalėjo prisijungti), sugebėjo su estais sužaisti lygiosiomis 0:0.
Stebina estų laikraštyje „Eesti Spordileht“ ir itin tikslus Lietuvos olimpinės futbolo rinktinės nuotykių aprašymas: straipsnio autorius žinojo apie tai, jog rinktinė į Paryžių vyko keliais skirtingais traukiniais, Belgijoje turėjo problemų dėl vizų, Prancūzijos sostinę pasiekė 4 val. ryto, kai rungtynės kitą dieną numatytos 14 val. Be viso to, aprašyta ir tai, jog rinktinėje dėl skuboto išvykimo negalėjo žaisti klaipėdiečiai ir ją sudarė vien Kauno futbolininkai, kurie, nepaisant pralaimėjimo 0:9, turėjo dvi progas įmušti. Geru žodžiu Lietuvos futbolininkai paminėti ir kalbant apie susitikimą su Latvija (2:4). Nors buvo prognozuota triuškinanti latvių pergalė, dėl jos jie turėjo gerokai paplušėti, o lietuviai antrąjį kėlinį netgi laimėjo 1:0! Tiesa, kitą dieną sostinių dvikovoje Kaunas – Ryga patirtas triuškinantis pralaimėjimas 0:7. Tačiau čia estų spauda vėl užstoja lietuvius, pavadindami rezultatą „suprantamu“, o paties rezultato net nepaminėdami – buvo tiesiog parašyta, jog vien Kauno komandos pralaimėjimas dideliu skirtumu yra suprantamas.
Tai, jog estai lietuvius vertino rimtai, rodo ir jų sudėtis. Komandos sudėtyje rungtynėse su Lietuva nebuvo nė vieno rinktinės debiutanto, o net 8 iš 11 estų žaidė ir prieš metus vykusioje rinktinių dvikovoje Kaune (0:5). Tiesa, tik tris debiutantus turėjo ir lietuviai: saugų grandyje žaidė Kurtas Naujokas, o puolime komandos sudėtį sustiprino Viljamas Seidleris ir Danielius Žilevičius.
Lietuvos rinktinė apskritai žaidė to meto įprasta taktine schema 2-3-5: vartuose stovėjo Valerijonas Balčiūnas, gynėjų dvejetą sudarė Aleksandras Karpovas ir Gustavas Gvildys, aikštės viduryje žaidė Kurtas Naujokas, Stasys Razma ir Vincas Bartuška, o puolimo grandyje, be Viljamo Seidlerio ir Danieliaus Žilevičiaus, buvo Vilhelmas Nopensas, Valteris Krigas ir Vilhelmas Baueris.
Nors estai, tarsi atsilygindami už šiltą priėmimą Kaune, stengėsi neatsilikti ir Taline (lietuviai nakvojo geriausiuose viešbučiuose, jiems buvo organizuojamos ekskursijos po muziejus, teatrus, jais aktyviai domėjosi ir spauda), prieš rungtynes nebuvo apsieita be didelio nesusipratimo. Vietos orkestras neturėjo Lietuvos himno natų ir nemokėjo jo sugroti. Vietoj to orkestras sugrojo paradinį maršą, kuris vis tiek buvo pristatytas kaip „Tautiška giesmė“. Išgirdę tokią „Tautišką giesmę“ Lietuvos futbolininkai sutriko ir ėmė dairytis vieni į kitus, tarsi nebyliai klausdami: „Kas vyksta?“.
Tiesa, tam tikrą šunybę estams iškrėtė ir patys lietuviai. Žaisti jie atvyko su balta apranga, todėl Estijos rinktinė, užuot žaidusi jiems įprastais mėlynai baltais marškinėliais, turėjo rungtyniauti su mėlynai juoda apranga, kurią jų pačių spauda pavadino „niūria“.
Aprašęs šiuos nuotykius, laikraštis „Eesti Spordileht“ pasakojimą apie rungtynes pradėjo paantrašte „O dabar – liūdnoji istorijos dalis“. Mūsiškiams ji buvo visai ne liūdnoji, nors mačo pradžioje teko atlaikyti aktyvias estų atakas. Dukart varžovų smūgis pralėkė virš skersinio, keletą kartų varžovų bandymus smūgiuoti atlaikė V. Balčiūnas. Tačiau lietuviai, nors ir žaidė vadinamuoju „antru numeriu“, aktyviai mėgino ne tik paspausti varžovus, bet ir išeiti į kontratakas. 12 minutę smūgis iš toli pralėkė visai netoli vartų, o maždaug 20 rungtynių minutę po puikaus tolimo perdavimo V. Nopensas išsiveržė vienas prieš vartininką ir smūgiavo į vartus. Estijos rinktinės vartų sargas Augustas Lassas šį smūgį atlaikė, tačiau kamuolys atšoko niekeno nedengiamam V. Krigui ir šis iš baudos aikštelės smūgiavo taikliai. Lietuva priekyje, 1:0! Sutrikę estai akivaizdžiai nesitikėjo tokio posūkio – jų atakos nutrūkdavo dar ankstyvose fazėse, o lietuviai, tai pajautę, dar turėjo puikią progą ir padvigubinti rezultatą – 36 minutę V. Nopensas nepataikė į tuščius vartus.
Po ilgosios pertraukos vaizdas aikštėje pernelyg nepakito – pavojingesnių epizodų prie mūsų vartų nebuvo, o kartkartėmis pamėgindavome nustebinti ir patys – pavyzdžiui, 59 min. V. Nopensas turėjo dar vieną šansą, tačiau jo smūgiuotą kamuolį sugavo A. Lassas. Apskritai, anot estų, vienintelis žaidėjas, jų rinktinės gretose nusipelnęs gerų žodžių, buvo Oskaras Üprausas, vis mėginęs priimti kamuolį ir suardyti lietuvių gynybą. Galiausiai bandymai davė rezultatą – kairiajame krašte rungtyniavęs puolėjas (arba, to meto terminais, kone tiesiogiai išverstais iš anglų kalbos – „kairysis sparninis“) išsisuko iš penkių Lietuvos rinktinės žaidėjų globos ir iš gana artimo nuotolio nuginklavo V. Balčiūną – 1:1.
Anot laikraščio „Rytas“, po įvarčio „publika pradėjo tiek smarkiai šūkauti, jog, rodėsi, lūš suolai, plyš oras“. Visgi šis epizodas lietuvių neišmušė iš pusiausvyros. Estai, mėgindami užpulti, palikdavo vis platesnes erdves gynyboje, o Lietuvos rinktinei to ir tereikėjo. Bandymai kontratakuoti galiausiai virto trečiuoju rungtynių ir antruoju lietuvių įvarčiu – apie 70 rungtynių minutę V. Nopensas vėl prasimušė pro varžovų gynėjus, tačiau jam kelią pastojo vartininkas ir vienas iš gynėjų. Tačiau čia kamuolys surado laisvą likusį V. Seidlerį, kuris smūgiavo taikliai.
Kaip pastebi „Rytas“, po šio momento estai pradėjo pastebimai nervintis, nusiminė ir publika. Tiesa, tai anaiptol nereiškia, jog rungtynių pabaiga buvo rami – Estijos futbolininkai galėjo pajausti antrą kvėpavimą, kai prieš save raudoną kortelę išvydo V. Nopensas, šiame mače aktyvus buvęs visur. Visgi net ir likę dešimtyje, lietuviai ne tik atlaikė visus varžovų mėginimus, tačiau ir patys dar du kartus pamėgino kontratakuoti. Arčiausiai lygiųjų išplėšimo savo komandai buvo O. Üprausas, tačiau jo smūgis nepasiekė tikslo galvą kyštelėjus vienam iš mūsišių gynėjų. Galiausiai teisėjo švilpukas paskelbė rungtynių pabaigą ir pirmąją Lietuvos rinktinės pergalę – 2:1!
Estijoje šis pralaimėjimas buvo priimtas su griežtomis replikomis. Spaudoje šios rungtynės buvo įvardytos kaip senosios estų kartos „gulbės giesmė“ ir užsiminta būtinybė jauninti rinktinę. Kažkur girdėta, ar ne? Nepaisant tokio jiems skaudaus pralaimėjimo, o mums – saldžios pergalės, gerų lietuvių ir estų santykių šios rungtynės nesugadino. Vaišių metu šeimininkai svečiams įteikė sidabrinę taurę antrosioms Lietuvos-Estijos tarpvalstybinėms rungtynėms pažymėti, o lietuviai estams atsakė tuo pačiu. Beje, kitą dieną įvyko ir Talino – Kauno rungtynės. Jose lietuviai, žaidę be kelių pagrindinės sudėties žaidėjų, pralaimėjo 0:4.
Tokia buvo Lietuvos vyrų futbolo rinktinės pirmoji tarpvalstybinė pergalė. Apskritai pergalės jausmas visada yra saldus – ar prieš šimtmetį, ar šiuo metu, kai tarpvalstybinių rungtynių skaičius jau seniai siekia kelis šimtus kartų. Palinkėkime to pergalės jausmo dabarties Lietuvos rinktinės futbolininkams!
Straipsnį parengė Lietuvos sporto muziejaus muziejininkas Alvydas Žukauskas
