Steponas Darius - sportininkas ir profesionalaus sporto organizatorius

Šiomis dienomis sukanka 90 metų nuo vieno didvyriškiausių ir vieno tragiškiausių žygių per visą Lietuvos istoriją. 1933 m. liepos viduryje lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, mėgindami „Lituanicos“ skrydžiu įvykdyti tikrą žygdarbį ir išgarsinti Lietuvos vardą per visą pasaulį, savo kojomis Lietuvos žemės taip ir nebepajuto. Tačiau jų vardą žinome ir minime iki šiol. Tiesa, dažniausiai būtent „Lituanicos“ skrydžio kontekste. Visiškai nepelnytai yra primirštos kitos veiklos, kurias abu lakūnai kūrė savo audringuose gyvenimuose. Pavyzdžiui, Stepono Dariaus atveju neretai žinoma, kad jis yra karininkas, aviacijos kapitonas, taip pat krepšininkas, vienas krepšinio pradininkų Lietuvoje. Tačiau ar tikrai užtenka vien tokio trumpo aprašymo, kalbant apie tikrą Lietuvos legendą? Vien sporte S. Darius turi tiek pasiekimų ir nuopelnų, jog viską susiaurinti iki krepšinio būtų tiesiog nuodėmė ir įžeidimas mūsų legendinio lakūno atminimui. Dėl šios priežasties norėtume priminti, kokį milžinišką darbą S. Darius Lietuvoje nuveikė vien sporto srityje.

Steponas Jucevičius – Harisono vidurinės technikos mokyklos-koledžo regbio komandos žaidėjas

Pirmoji sporto šaka, kurią tiesiog privaloma pabrėžti, kalbant apie S. Darių, yra sporto karalius futbolas. Nors tikrąja futbolo pradžia Lietuvoje laikomi 1919 metai, kada Kaune įvyko pirmosios rungtynės, pirmojo čempionato teko palaukti kelerius metus. Jis įvyko 1922 m., ir čia jau buvo neapsieita be S. Dariaus rankos. Jis ne tik rungtyniavo šiose pirmenybėse, tačiau jose dalyvavo ir paties S. Dariaus suburtos komandos. Tai nebuvo šiaip sau dalyvavimas – visos keturios komandos, prie kurių atsiradimo vienaip ar kitaip prisidėjo Steponas, čempionate užėmė pirmąsias keturias vietas: LFLS, LFLS Šančių skyrius, LFLS-2 ir „Aviacija“. S. Darius iki pat išvykimo iš Lietuvos pats žaidė LFLS komandoje ir buvo nepamainomas vartininko pozicijoje, dažnai ryšėdavo ir kapitono raištį. Neatsitiktinai būtent S. Darius saugojo Lietuvos rinktinės vartus pirmajame tarpvalstybiniame mače su Estijos rinktine, įvykusiame lygiai prieš šimtmetį – 1923 m. vasarą. Vartininkas buvo neabejotinas kandidatas ir į Lietuvos olimpinę futbolo rinktinę, 1924 m. davusią startą Lietuvos olimpiniam judėjimui, buvo minimas netgi rinktinės paraiškoje, tačiau į žaidynes taip ir neišvyko. Tikroji to priežastis nežinoma iki šiol (tarp variantų minimos komplikacijos po pleurito, taip pat nesutarimai karo aviacijos tarnyboje). Visgi S. Darius anaiptol nebuvo vien tik žaidėjas. Kaip ir kituose sportuose, jis greitai įsiliejo į organizacinę veiklą: drauge su kitais entuziastais įsteigė Lietuvos futbolo lygą (LFL), vadovavo jos Kauno apygardai, vėliau – visai LFL, taip pat įkūrė Lietuvos futbolo teisėjų kolegiją. Būtent S. Dariaus pastangomis buvo įrengtas ir pirmasis stadionas Lietuvoje, kuriame žaistas anaiptol ne vien futbolas – drauge su sportininku ir inžinieriumi Kęstučiu Bulota jis suprojektavo stadioną Kauno Ąžuolyne, kuriame turėjo tilpti futbolo, krepšinio, teniso ir beisbolo aikštės, taip pat bėgimo ir dviračių takai. S. Darius rūpinosi ir lėšų rinkimu stadionui. Galiausiai iš visų 30 tūkstančių litų, už kuriuos ir buvo pastatytas stadionas, 5 tūkstančius S. Darius įdėjo iš savo kišenės. Nors ir po ilgai užtrukusių darbų, stadionas vis dėlto buvo pabaigtas. Šiandien ši vieta žinoma kaip Dariaus ir Girėno stadionas.

1922 m. S. Dariaus suburtos Karo aviacijos ir LFLS komandos po rungtynių. S. Darius klūpo trečias iš kairės

1922 m. Karo aviacijos futbolo komanda išvyksta į Rygą. S. Darius sėdi prie alaus statinės su kamuoliu

1922 m. rugsėjo 23 d. LFLS išvyksta į Latviją žaisti su Rygos futbolininkais. S. Darius – ketvirtas iš kairės

1922 m. rugsėjo 23 d. LFLS po pergalės Rygoje prieš Latvijos sporto draugiją. Viduryje su kamuoliu – S. Darius

1923 m. Karo aviatorių futbolo komanda po treniruotės. Pirmoje eilėje antras iš dešinės – S. Darius

1923 m. birželio 24 d. Pirmosios tarpvalstybinės futbolo rungtynės Lietuva – Estija Kauno ąžuolyne

Pirmųjų tarpvalstybinių rungtynių Lietuva – Estija aprašymas (Lietuva, 1923, Nr. 144 (1262), p. 5)

S. Dariaus vardas Lietuvoje neatsiejamas ir nuo krepšinio. Tiesa, neretai jis yra laikomas krepšinio Lietuvoje pradininku, žmogumi, į mūsų šalį atvežusiu krepšinį. Tai nėra tiesa – krepšinis Lietuvą pasiekė Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės pastangomis, kuri ir yra tikroji oranžinio kamuolio sporto pradininkė Lietuvoje. Vis dėlto tai anaiptol nemenkina S. Dariaus pasiekimų ir darbo krepšinyje. Jis darbavosi krepšinio instruktoriumi pirmuosiuose Kūno kultūros kursuose 1922 m., kuriems pasibaigus buvo sužaistos ir pirmosios krepšinio rungtynės Lietuvoje. Jose rungtyniavo ir pats S. Darius. Nors vyrai pirmąjį krepšinio čempionatą sužaidė 1924 m., kai moterys tą padarė dviem metais anksčiau, S. Darius neliko nuošalyje – būtent jis teisėjavo trijuose iš keturių moterų pirmenybių rungtynių. Visgi bene didžiausią darbą lakūnas nuveikė ne krepšinio aikštelėje, o šalia jos – 1926 m. S. Darius išleido knygą „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926-1927 metams“. Šioje knygoje jis apžvelgė visą ligtolinę Lietuvos krepšinio istoriją, pateikia statistinius duomenis, taisykles, metodinę treniruočių medžiagą, patarimus žaidėjams. Savo mastu tai buvo neprilygstamas kūrinys visiems to meto krepšinio mėgėjams. Dar pridėkime ir tai, jog bene didžiausią savo gyvenimo pergalę S. Darius pasiekė būtent krepšinio aikštelėje – pirmojo Lietuvos moterų čempionato mačo metu jis užfiksavo pražangą prieš Jaunutę Škėmaitę, kuri, kildama nuo grindinio, su dėkingumu pažiūrėjo į teisėją. Praėjus dviems metams J. Škėmaitė taps J. Dariene.

1925 m. LFLS krepšininkai – Lietuvos vicečempionai. S. Darius – viduryje

Pirmųjų Lietuvos krepšinio rungtynių aprašymas (Lietuvos sportas, 1922, Nr. 5, p. 5)

S. Darių galima laikyti ir vienu iš bokso Lietuvoje pradininkų. Jis sudalyvavo pirmosiose Lietuvos bokso varžybose, vykusiose 1923 m. gruodžio 29-30 d. Nors tąsyk pirmosios vietos Steponui užimti nepavyko, be jo netgi nebūtų įvykęs pats turnyras – būtent jis ir buvo pagrindinis šių varžybų, įvykusių Lietuvos dviratininkų sąjungos sunkiosios atletikos pirmenybėse, organizatorius. Pirmasis oficialus šalies bokso čempionatas įvyko 1925 m. kovo mėnesį, ir jau iki jo S. Darius pasižymėjo kaip geras treneris, nepersistengiantis ir nerodantis savo pranašumo nepatyrusių boksininkų akivaizdoje, vietoj to juos kantriai mokantis bokso paslapčių. Būtent S. Dariaus auklėtiniai vėliau tapo daugkartiniais Lietuvos čempionais, o vienas jų, šiaulietis Juozas Vinča, užfiksavo geriausią rezultatą iš visų tarpukario Lietuvos sportininkų, dalyvavusių olimpinėse žaidynėse – J. Vinča prasimušė į ketvirtfinalį, patekdamas tarp 8 geriausių boksininkų. Įdomu, jog būtent S. Dariaus pastangomis J. Vinča pasuko į boksą – iki tol jis buvo sunkumų kilnotojas. Tačiau įžiūrėjęs ilgarankio šiauliečio perspektyvas, Steponas jam pasiūlė pakeisti sporto šaką. Galime drąsiai tvirtinti – be S. Dariaus pastangų nebūtume turėję ir šio Lietuvos sporto istorijos puslapio.

1922 m. S. Darius su savo auklėtiniais boksininkais

1925 m. bokso mačas Lietuva – Latvija. Pirmas iš dešinės sėdi S. Darius – teisėjas ir organizatorius

1925 m. Lietuvos dviratininkų sąjungos sunkiosios atletikos (sunkumų kilnojimas, imtynės, boksas) pirmenybės. S. Darius stovi antras iš kairės

1926 m. Kauno bokso čempionatas. Kairėje – teisėjas S. Darius

Bene pagrindinis S. Dariaus džiaugsmas ir skausmas sporte buvo beisbolas. Džiaugsmas, nes šią sporto šaką lakūnas mėgo kone labiausiai. Skausmas, nes ji tarpukario Lietuvoje galiausiai taip ir neprigijo. Tiesa, anaiptol ne visada atrodė, jog beisbolas mūsų šalyje neįileis šaknų. 1922 m. S. Dariaus lėšomis ir pastangomis iš JAV į Lietuvą buvo atgabenta reikalinga šios sporto šakos įranga (lazdos, kamuoliukai, pirštinės). Atrodo, kas iš to, jei nėra, kam žaisti? Atsiras! S. Darius subūrė abi pirmąsias beisbolo komandas Lietuvoje – LFLS ir „Aviaciją“. Dar tais pačiais metais įvyko ir pirmasis šalies beisbolo čempionatas, kurį laimėjo S. Dariaus treniruojama LFLS komanda (įdomu, jog pats Steponas, nepaisant to, jog treniravo ir LFLS, pirmenybėse žaidė „Aviacijos“ gretose). Lakūno pastangomis buvo sėkmingai žengta ir į tarptautinę areną. Į Kauną pakvietęs Estijos beisbolininkus, S. Darius sukūrė ir šalies rinktinę, kuri triskart žaidė su varžovais iš Baltijos ir visus tris kartus nugalėjo. Bandymas populiarinti šią sporto šaką tuo neapsiribojo – entuziastas aktyviai pristatinėjo beisbolą Lietuvos spaudoje, taip pat 1924 m. išleido knygelę „Beisbolo žaidimas“. Visgi, kaip parodė tolimesnė istorija, tarp beisbolo ir S. Dariaus Lietuvoje galima dėti lygybės ženklą. 1927 m. lakūnui išvykus iš Lietuvos, iki okupacijos nė vienas šalies čempionatas daugiau nebebuvo organizuotas. Būtent tai ir buvo didelė S. Dariaus širdies žaizda – laiškuose savo kolegoms, sporto entuziastams jis ne kartą minėjo, jog vienas svarbiausių tikslų, grįžus į Lietuvą, bus atgaivinti beisbolą. Deja, pats Steponas beisbolo atgimimo taip ir nebesulaukė. Jo įtaka šiam sportui Lietuvoje akivaizdi ir dabar – netgi šiuo metu dvi Kauno beisbolo komandos, dalyvaujančios šalies pirmenybėse, nešioja „Lituanicos“ vardą.

Pirmosios beisbolo rungtynės (Lietuvos sportas, 1922, Nr. 9-10, p. 1)

1924 m. LFLS beisbolo komanda. S. Darius stovi ketvirtas iš kairės

1926 m. S. Darius ir JAV ambasadorius Lietuvoje Frederickas W. B. Colemanas pirmosiose Lietuvos beisbolo čempionato rungtynėse

1924 m. S. Dariaus knyga „Beisbolo žaidimas“

Ištrauka iš pirmojo Lietuvos beisbolo čempionato aprašymo (Lietuvos sportas, 1922, Nr. 9-10, p. 5)

Žiemos metu oro sąlygos neleido žaisti nei futbolo, nei krepšinio, nei beisbolo. Visgi S. Darius anaiptol nebuvo tas žmogus, kurį sustabdytų šaltasis metų laikas. Vadovaudamas Lietuvos sporto lygos Žiemos sporto komitetui, lakūnas griebėsi dar vienos komandinės sporto šakos kūrimo ir organizavimo. Ta sporto šaka – ledo ritulys. Kone tradiciškai, S. Darius pats rungtyniavo pirmajame šalies ledo ritulio mače 1922 m., vėliau atsidavė trenerio darbui – reguliarių varžybų Lietuvoje organizuoti kurį laiką dar nepavyko. Vis dėlto 1926 m. pagaliau buvo surengtas pirmasis Lietuvos ledo ritulio čempionatas, kurį laimėjo S. Dariaus atstovauta LFLS komanda. Nors jau kitąmet lakūnas turėjo išskristi kitapus Atlanto, kas užkirto kelią prisidėjimui prie tolimesnio šios sporto šakos vystymo, S. Darius iš Lietuvos ateinančiomis žiniomis apie ledo ritulį neabejotinai džiaugėsi ir didžiavosi. Šis sportas mūsų šalyje pritapo greitai – praėjus vos septyneriems metams po pirmojo Lietuvos čempionato, kuriame dalyvavo 4 komandos, 1933 m. prie starto linijos stojo net 13 kolektyvų.

1922 m. LFLS ledo ritulio komanda, kurią subūrė S. Darius. Jis pats – šeštas iš kairės

1922 m. LFLS ir „Aviacijos“ komandos po rungtynių. S. Darius – septintas iš kairės

1926 m. LFLS ledo ritulio komanda – Lietuvos čempionė. S. Darius – penktas iš kairės

1926 m. LFLS ledo ritulio komanda. S. Darius – devintas iš kairės

Pirmojo Lietuvos čempionato baigiamasis straipsnis (Sportas, 1926, Nr. 34, p. 357)

Ant ledo galima ne tik šiūruoti lazdomis, siekiant ritulį pasiųsti į vartus. Dar prieš paimdamas į rankas ledo ritulio lazdą, S. Darius mėgdavo užsirišti pačiūžas ir čiuožinėti visur, kur tik leisdavo sąlygos. Ši aistra tiesiog negalėjo likti nuošalyje – taip 1924 m. vasario 10 d. Kaune įvyko pirmosios greitojo čiuožimo varžybos, to meto spaudoje vadintos pačiūžų bėgimu. S. Darius, kaip organizatorius varžybose dalyvavęs be konkurencijos (buvo užfiksuoti tik jo pasiekti laikai, tačiau jis pats turnyrinėse lentelėse nefigūravo) laimėjo trijų skirtingų distancijų varžybas (500 m, 3000 m ir 5000 m), savo varžovus, priklausomai nuo distancijos, aplenkdamas keliomis ar net keliasdešimt sekundžių. Automatiškai S. Darius iškart tapo ir Lietuvos rekordininku. Ironiška, tačiau progų pagerinti rezultatus neturėjo nei kiti sportininkai, nei pats S. Darius – iki pat lakūno išvykimo iš Lietuvos oro sąlygos žiemomis buvo pernelyg šiltos, jog galėtų vykti tokio tipo varžybos (dėl ko vėliau ne kartą buvo nutrauktos ir ledo ritulio pirmenybės). Greitasis čiuožimas buvo atgaivintas tik 1928 m., ir S. Dariaus pačiūžas perėmė jo kolega, sporto entuziastas K. Bulota, pagerinęs visus Stepono rekordus bei tapęs vieninteliu tarpukario Lietuvos atstovu žiemos olimpinėse žaidynėse.

S. Darius ant užšalusio Nemuno ties Aleksotu. Metai nežinomi

Pirmosios Lietuvoje greitojo čiuožimo varžybos (Sportas, 1924, Nr. 6-7, p. 52)

Jei pasaulio sporto karalius yra futbolas, tai karaliene – lengvoji atletika. S. Darius neaplenkė ir jos. Nors gyvendamas JAV jis negalėjo matyti pirmosios Lietuvos sporto šventės 1919 m., dviem metais vėliau, jau gyvendamas Kaune, S. Darius sudalyvavo pirmajame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate. Čia jis taip pat neliko be prizinės vietos – S. Darius užėmė antrąją vietą ieties metimo varžybose, nusviedęs ietį 34,40 m ir nusileidęs tik Ignui Teišerskiui (34,58 m). Tiesa, ir pats I. Teišerskis vėliau S. Darių vadino savo mokytoju ir vieninteliu to meto sporto žinovu Lietuvoje. Prisiminkime ir tai, jog S. Darius ir savo projektuotame stadione buvo išskyręs vietos bėgimo takams, o esant reikalui, jame būtų įmanoma vykdyti ir kitas lengvosios atletikos rungtis.

Pirmojo Lietuvos lengvosios atletikos čempionato aprašymas (Lietuva, 1921, Nr. 170 (698), p. 3)

Pirmojo Lietuvos stadiono (dab. Dariaus ir Girėno stadiono) planas

Viso S. Darius pats sportavo ir prisidėjo prie daugiau kaip dešimties sporto šakų organizavimo. Jo darbas anaiptol neapsiribojo žaidimu, treneriu ir teisėjavimu – kaip jau turėjome galimybę susipažinti, S. Darius kūrė ir ne vieną sporto organizaciją. Be jau minėtų, lakūnas stovėjo prie Lietuvos aeroklubo bei Lietuvos jachtklubo ištakų, kūrė Lietuvos kariuomenės sporto draugiją, aktyviai veikė LFLS veikloje, kelerius metus pirmininkavęs šiai, didžiausiai tarpukariu sporto organizacijai, mėgino išjudinti ne tik karo aviaciją, bet ir visą kariuomenės sportą. Neabejotinai dalis S. Dariaus darbų liko nepaminėti, dalis dar nėra žinomi, o kai kurių greičiausiai niekada nesužinosime. Tačiau ir to, ką žinome, pakanka drąsiam teiginiui – Steponas Darius buvo vienas didžiausių sporto entuziastų visoje Lietuvos istorijoje, ir jei ne jis – šiandien tiek kultivuojamų sporto šakų, tiek laimėjimų turėtume gerokai mažiau.

1926 m. S. Darius (pirmas iš dešinės) su Karo aviacijos 4-osios eskadrilės motociklininkais

Šaltiniai:

Bertašius, Algimantas. Lietuvos sporto žinynas, I tomas. Vilnius, 1999.

Gečas, Steponas. Beisbolo kelias Lietuvoje, 1922-2012. Vilnius-Kaunas, 2014.

Gečas, Steponas. Steponas Darius kariuomenėje ir Lietuvos sporte. Vilnius, 2005.

Klimkevičius, Algirdas. Nepriklausomos Lietuvos futbolo istorija (1918-1940). Vilnius, 2019.

Narbutas, Jonas. Sportas nepriklausomoje Lietuvoje, I dalis. Čikaga, 1978.

Stonkus, Stanislovas. Septyniasdešimt mūsų krepšinio metų. Vilnius, 1992.

Stonkus, Stanislovas. Sportas tarpukario Lietuvoje. Kaunas, 2007.

Tirilis, Rimgaudas. Lietuvos vyrai ringe. Vilnius, 1999.