Parodos “Vladas Garastas” atidarymas

Lietuvos krepšinio namuose atidaryta paroda apie garsiausią trenerį – Vladą Garastą. Parodoje „Vladas Garastas“ pristatomas trenerio ir jo vedamo Lietuvos krepšinio ryškiausių pergalių kelias, komandiniai ir asmeniniai Vlado Garasto apdovanojimai.

Ekspozicijos pristatymo šventėje dalyvavo profesorius Vytautas Landsbergis, LKF prezidentas Vydas Gedvilas ir daugybė kitų žymių Vlado Garasto bendražygių ir draugų.

Kviečiame susipažinti su pranešimo “Vladas Garastas: trenerio pasiekimai” tekstu, kurį parengė ir pristatė LSM muziejininkas Alvydas Žukauskas:

Sveiki. Atstovauju šiek tiek jaunesnę kartą – man neteko matyti nei „Žalgirio“ finalų su CSKA, nei Barselonos bronzos, nei Atėnų sidabro, o Atlantos olimpinių žaidynių metu man buvo penkeri mėnesiai. Kitaip tariant, galimai rungtynes mačiau, bet nieko neprisimenu. Vis dėlto augau Pakruojo rajone, krepšinį ir apskritai sportą mylinčioje šeimoje, ir Vlado Garasto pavardė tapo žinoma dar ankstyvojoje vaikystėje – jau būdamas ketverių-penkerių metų iš tėvų pasakojimų žinojau, jog tai yra treneris-legenda, galimai geriausias treneris Lietuvos krepšinio istorijoje, ir visada su pasididžiavimu būdavo pridedamas faktas, jog Vladas Garastas yra gimęs mūsų, Pakruojo rajone, Linkuvoje. Šventai tuo tikėjau iki pernai metų, kai graži istorija buvo sugadinta faktais – pasirodo, treneris yra gimęs Joniškėlyje, kuris jau yra kaimyniniame Pasvalio rajone. Ką padarysi. Tačiau štai: treneris biografijoje turi ne tik du skirtingus gimtadienius, tačiau ir dvi skirtingas gimimo vietas – kitaip tariant, treneris išskirtiniu žmogumi tapo jau pirmąją savo gyvenimo savaitę.

Kaip jaunesnis žmogus, pagalvojau – ko jaunimas dabar galėtų pasimokyti iš V. Garasto, tiek kaip trenerio, tiek apskritai iš bendražmogiškųjų savybių? Kalbant apie gimtines, vienas iš tokių dalykų neabejotinai yra pagarba gimtajam kraštui. Per savo gyvenimą treneris žaidė, treniravo, stebėjo rungtynių turbūt dešimtis tūkstančių. Tačiau net ir iš šitokios gausybės rungtynių vienas iš pačių įsimintiniausių mačų trenerio gyvenime yra Biržų „Vilko“ ir Kauno „Perkūno“ rungtynės, įvykusios dar 1944 metais, kai biržiečiai sugebėjo nugalėti kauniečius, kurių gretose žaidė net keli žaidėjai iš auksinės 1939 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės. To mačo dalyviu tapo ir tuo metu dvylikametis V. Garastas – žaidėjams jis nešiojo sportinius batelius. Prabėgus daugeliui metų, V. Garastas į Biržus sugrįš jau kaip krepšinio treneris, tuometinio Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto absolventas. O juk gavęs diplomą treneris galėjo rinktis Kauną, kitus didmiesčius, tačiau gimtinė nugalėjo. Ir ne tik gimtinė – šioje vietoje tiesiog būtina prisiminti ir dar vieną esminį dalyką gyvenime – pagarbą ir meilę tėvams. Po brandos egzaminų į Kauną V. Garastą tėvas išlydėjo sūnui įdėjęs kilogramą lašinių ir duonos kepalą. Tai buvo kraitis, su kuriuo būsimasis treneris turėjo gyventi mėnesį. Tai pasako daug ką. Ir kai baigęs institutą V. Garastas galėjo rinktis tolimesnį savo gyvenimo kelią, jis nusprendė grįžti į Biržus. Pagrindinė to priežastis ir buvo būtent noras padėti tėvams, padėti šeimai. Norint tai padaryti, reikia dirbti, ir dirbti daug. Būtent darbštumo iš trenerio galime pasimokyti kiekvienas. Nereikia kažko laukti ir tikėtis, kol norimas darbas nukris iš dangaus. Taip pat ir V. Garastas Biržų sporto mokykloje pirmiausia buvo įdarbintas plaukimo treneriu. Du mėnesius, anot paties trenerio, nuolatos reikėdavo skaičiuoti, ar nė vienas vaikas neprapuolė – baseino gylis buvo 2 metrai, kitaip tariant, visiems virš galvos, o geriau plaukti pramokę vaikai juk nori parodyti, ką sugeba – ir taip iš 12 vaikų staiga lieka 10. Po kurio laiko paaiškėja, jog du nusprendė tiesiog panerti. Jiems tai kas, o treneriui? Taip ir vėlesniais laikais darbštumas buvo tai, kas V. Garastą stūmė į priekį. Treneris, sporto mokyklos direktorius, Biržų Sporto komiteto pirmininkas, Lietuvos moksleivių rinktinių, jaunimo rinktinių treneris. Į darbą išeinama ryte, grįžtama vėlai vakare. Poilsio dienų, galima sakyti, nėra apskritai. Darbo – nors vežimais vežk. Užtat šiandien mes čia. Matome to darbo rezultatus.

Dar vienas dalykas, kuris visada buvo siejamas su treneriu, ir kurio visi iš jo galime mokytis, yra diplomatija. Vien treniruojant Kauno „Žalgirį“ treneriui reikėjo atsiskaityti miesto krepšinio federacijai, „Žalgirio“ miesto tarybai, „Žalgirio“ centro tarybai, Lietuvos krepšinio federacijai ir šalies kūno kultūros ir sporto komitetui. Įsivaizduokite – laviruoti tarp penkių instancijų! Ir kalbantis su žaidėjais treneris būdavo diplomatiškas ir demokratiškas – kokie bus naudojami deriniai, treneris aptardavo su žaidėjais, net minutės pertraukėlės metu žaidėjai galėdavo išsakyti savo idėją. Jau net nekalbant apie istorijas, kai V. Garastas buvo Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas – vien mokėjimo pritraukti rėmėjų, prieiti prie jų galima tik pavydėti.

Visgi vien diplomatija visur važiuoti irgi gali nepavykti. Kartais reikia tikslą pasiekti tiesiog gudrumu. Net ir dabar aukštojo meistriškumo komandose pasitaiko atvejų, kai šeimininkų komanda bando slapčia nufilmuoti priešininkų treniruotę, jog galėtų geriau pasiruošti ateinančioms rungtynėms. V. Garastas elgdavosi priešingai – treniruodamas „Žalgirį“ varžovų atstovus be jokių problemų įsileisdavo į salę stebėti treniruotę gyvai. Tokiu atveju priešrungtyninė treniruotė vykdavo visiškai kitaip – būdavo šlifuojami deriniai, kurie artėjančiame mače nebus naudojami, darbas vykdavo priešingai, nei įprasta. Varžovai sau viską stebi, užsirašinėja, filmuoja – o per rungtynes viskas būdavo atliekama kitaip. Būtent tokiu būdu trenerio vadovautas „Žalgiris“ ne kartą smagiai, liaudiškai tariant, išdūrė varžovus.

O šalia gudrumo egzistuoja ir kita sąvoka – sąžiningumas. Po legendinės „aukso karštligės“, šešių iš eilės superfinalų su CSKA pasikeitė „Žalgirio“ varžovas – 1989 m. čempionato superfinale juo tapo Kijevo „Budivelnikas“, anksčiau vadintas „Stroiteliu“. Manau, didžioji dauguma atsimena arba yra bent įrašuose matę legendinį Aleksandro Volkovo metimą iš 12 metrų, išplėšusį čempionų titulą kijeviečiams. Tose rungtynėse iš pradžių tas metimas buvo neįskaitytas, ir po pratęsimo nugalėjo „Žalgiris“. Tačiau „Budivelnikui“ padavus protestą, imta svarstyti, ar dėl neaiškumų su laikrodžiu mačą reikėtų peržaisti, ar A. Volkovas metimą atliko laiku ir čempionais tapo „Budivelnikas“. Neaiškumai su laikrodžiu juk irgi fantastiniai – sporto halės skirtinguose pusėse esantys laikrodžiai skirdavosi viena sekunde, o Lietuvos televizija kaip tik buvo prijungusi blogąjį, neteisingą laiką. Tačiau posėdžio metu peržiūrėjus vaizdo įrašą, V. Garastas, nors ir siūlė peržaisti rungtynes, tiesiu atsakymu pripažino – A. Volkovas kamuolį išmetė laiku. Kaip vėliau prisiminė treneris, nors rezultatą turi nustatyti teisėjai, o ne posėdis prie apskrito stalo, yra sąžinė ir paprasčiausias žmogiškumas – visi matė, jog metimas buvo atliktas iki sirenos, tai kaip būtų galima meluoti žiūrint į akis ir sakyti, jog buvo kitaip? Galų gale, pasak trenerio, garbė yra svarbiau už auksą. O už tokį tiesų atsakymą garbės treneriui negali būti per mažai. Tai turėtų būti neabejotinas „Fair play“ apdovanojimas.

Siekiant rezultato, yra būtinas ir užsispyrimas. Tiek norint parodyti pasitikėjimą žmonėmis, tiek įrodyti kritikams, jog jie klysta. Štai V. Garastui išvykus dirbti į Prievidzą, Čekoslovakiją, iš pradžių treneris sutiko atvykti tik keliems mėnesiams. Jiems prabėgus ir jau susiruošus kelionei namo, iš Kauno atskriejo žinia – Garastas blogai dirba ir dėl to čekai jį atleido. Ak šitaip? Po tokios žinios treneris sutiko likti ilgėliau ir kuklią Prievidzos komandą atvedė iki antrosios vietos. O kitais metais Prievidzos klubas tapo Čekoslovakijos čempionais, paskutiniais Čekoslovakijos čempionais. Visada taip nutikdavo – Garastas blogai dirba, ne taip daro tą, aną, bet kažkaip vis titulai ateina, vis taip kažkaip sutampa. Lygiai tas pats yra ir su pasitikėjimu žmonėmis. Puikiai žinoma istorija, kaip į „Žalgirio“ starto penketą pateko dar nė septyniolikos neturėjęs Arvydas Sabonis. Ko tik neteko tada išklausyti treneriui! Tačiau apskritai per visą savo karjerą, dirbdamas moksleivių, vaikų treneriu V. Garastas nėra nė vieno norinčio žaisti krepšinį nepriėmęs. Nė vienas vaikas nebuvo išvarytas, nes neva netinkamas, neturi ūgio, duomenų ir panašiai. Nes taip iš salės ir būsimąjį Jordaną galima išvaryti. O tie žaidėjai, kurie vėliau išaugo puikiais krepšininkais, savo pirmojo trenerio nepamirš. Kad ir Saulius Patkauskas, kone dešimtmetį rungtyniavęs „Žalgiryje“, 1968 m. tapo Europos jaunių čempionu. Po čempionato, grįžęs į Biržus, S. Patkauskas nuvyko pas savo pirmąjį trenerį ir jam padovanojo šį savo aukso medalį. Brangiausią savo karjeros trofėjų S. Patkauskas atidavė savo pirmajam treneriui. Tai rodo ne tik nuostabias asmenines vertybes, tačiau ir trenerio vertinimą. Lygiai kaip ir vėliau, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, patys žaidėjai pakvietė V. Garastą, tėvą, kaip patys vadindavo, būti rinktinės, o kartu ir jų vyriausiuoju treneriu. Kai tave treniruoti kviečia tavo paties buvę auklėtiniai – reikia manyti, kažką gyvenime padarei gerai. To ir norėtųsi palinkėti tiek jaunimui, jaunesniems žmonėms, tiek ir mums visiems kartu – stenkimės gyventi taip, jog mus ateityje prisimintų iš gerosios pusės. Tik taip gali užaugti geri žmonės, geri treneriai. Ir nesakau, jog tai būsima Garasto pamaina – nes Garastas vis dėlto yra toks vienintelis. Ačiū jums, treneri.