Lietuvos sporto muziejaus muziejininko Alvydo Žukausko pranešimas, skirtas Karolio Dineikos 125-ioms gimimo metinėms paminėti:
“Karolis Dineika: pirmieji krepšiasvydžio žingsniai”
Epitetų Karoliui Dineikai galima išvardyti daugybę: Lietuvos patriotas, pedagogas, krepšinio pradininkas, gydomosios kūno kultūros specialistas. Iš tikrųjų visa tai galima sutraukti į vieną žodį – entuziastas. Karolis Dineika buvo žmogus, kurio gyvenimo kelias anaiptol nesusiklostė lengvai. Likimas bei neramūs laikai jį blaškė ne tik iš miesto į miestą, tačiau ir iš šalies į šalį. Gimęs Rygoje, gyvenęs bei mokęsis Dorpate bei Petrograde (kas dabar yra Tartu ir Sankt Peterburgas), į Lietuvą grįžo paskelbus Nepriklausomybę. Per savo ilgą gyvenimą K. Dineika kūrė kelias sporto organizacijas, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, yra ir sėdėjęs kalėjime, buvęs Lietuvos kariuomenės savanoriu, aktyviai rašė kūno kultūros temomis spaudoje, parašė ir išleido nemažai knygų, mokslo darbų. Nemaža dalis jų, kaip ir kitų su K. Dineika susijusių rekvizitų, yra saugomi Lietuvos sporto muziejaus fonduose. Šiame pranešime labiausiai norėtųsi pakalbėti apie didžiausią K. Dineikos darbą, susijusį su šia sporto šaka – 1922 m. jo išleistą „Krepšiasvydį vyrams“. Tai buvo pirmoji lietuviška knyga apie krepšinį, nors knyga galbūt ir sunku pavadinti – ji turi vos 31 puslapį, iš kurių krepšiniui skirti anaiptol ne visi. Visgi tai yra pirmasis lietuviškas rašytinis paminklas krepšiniui. Apie jį šiandien ir pasikalbėsime.
Knyga prasideda kiek netikėtu kampu – autorius iškart ima lyginti dvi sporto šakas: krepšinį ir futbolą. Tiesa, lygiai taip pat, kaip ir krepšiasvydis, futbolas irgi yra pavadintas kitaip – kojosvaida. Pats K. Dineika tvirtina, jog krepšinis yra daug naudingesnė sporto šaka, negu futbolas. Anot jo, krepšinyje žaidėjas „ar tai bėgdamas, ar tai žengdamas svaido, gaudo, arba sulaikydamas atmuša kamuolį rankomis. Galvą nuleidęs bei paniuręs ir nebandyk stovėti! Todėl beveik visą žaidimą krūtinė laikoma iškila. Kojosvaida jau tų pirmenybių neturi. Ten ir pats žaidimas verste verčia pasigūrinus kamuolį tvatyti. Rankos paliekamos be darbo. Kojosvaidos varytinės nieku būdu negali susilyginti savo dailumu su krepšiasvydžiu. Kad kojosvaida atrodytų estetingai žaidžiama, dalyviai turi būti be galo išlavinti ir ne vien raumenimis, kiek dvasios atžvilgiu. O krepšiasvydis jau savaime yra estetingas, gražus dalykėlis.“ Tiesa, tuo pat metu, nepaisant visų ką tik išvardytų krepšinio privalumų, K. Dineika mano, jog vaikams jo žaisti nederėtų: „Fiziologijos atžvilgiu krepšiasvydis būtų leistinas ir vaikams, kadangi to žaidimo vyriausi elementai yra bėgimas ir sviedimas. Bet psichologijos atžvilgiu tenka nurodyti, kad krepšinis, kaip partinis žaidimas, tegali būti vartojamas jau tik nuo 15 metų ir tai atsargiai ir sistematingai jam pasiruošus“. „Partinis žaidimas“ turima omenyje komandinis žaidimas – komandas K. Dineika vadina partijomis.
Jau pirmojo knygos skyriaus pirmieji sakiniai patraukia dėmesį. Pradėdamas kalbėti apie tokį, atrodytų, elementariausią dalyką, kaip rungtynėse dalyvaujančių žaidėjų skaičių, K. Dineika rėžia: „Dalyvių skaičius krepšiasvydy pareina nuo aikštės dydžio“. Atrodo, kas per nesąmonė? O pasirodo, krepšinio aikštės ilgis galėjo būti nuo 25 iki 30 metrų, o plotis – nuo 15 iki tų pačių 30 metrų, t. y. teoriškai krepšinis galėjo būti žaidžiamas ir kvadrato formos aikštėje. Beje, pačią aikštės formą K. Dineika vadina pailgu keturkampiu. Aikštės ribas K. Dineika, beje, rekomenduoja žymėti kalkėmis arba vėliavomis. Taigi priklausomai nuo aikštės dydžio, žaidėjų galėjo būti 10, 14 arba 18. Vis dėlto K. Dineika rekomenduoja laikytis dešimties žaidėjų skaičiaus, nes jis esą yra patogiausias žaidimo eigai – kitaip tariant, žaisti penki prieš penkis. Šie žaidėjai skirstomi į tris pozicijas, ir tai nėra gynėjai, puolėjai ir vidurio puolėjai. K. Dineika pozicijas rikiuoja taip: „Iš tų 5 žaidėjų – vienas bus gynėjas (saugos krepšį), vienas – sargas (rūpinsis pasprukusį iš puolėjų kamuolį grąžinti jiems), ir trys puolėjai (taikys kamuolį į priešininko krepšį). Gynėjai būtinai turi laikytis savo vietų. Sargai šiek tiek gali jau ir nutolti nuo savo vietų, bet vis dėlto ir jiems pravartu griežtai laikytis jų. Puolėjai laisvai žygiuoja į priešininko pusę, stengdamiesi neišleisti kamuolio iš savųjų rankų“. Čia pat K. Dineika pateikia ir krepšinio aikštelės brėžinį, kuriame parodytas ir žaidėjų išsidėstymas aikštėje. Gynėjai čia stovi prie pat krepšių, sargai – taip pat savoje aikštelės pusėje, tik jau arčiau aikštelės vidurio. Prisiminkime – šių dviejų pozicijų žaidėjams būtinai reikia laikytis savo vietų. Kitaip tariant, net tavo komandai rengiant ataką tu prie jos negali prisijungti – būtinai turi stovėti ir dengti savo krepšį: žodžiu, ataka vyksta iš esmės trise prieš penkis. Dėl to gana komiškai skamba ir K. Dineikos aprašytas krepšio atakavimas: „Taikyti kamuolį į priešininko krepšį dažniausiai tenka puolėjams, nors bandyti kamuolys sviesti į krepšį nedraudžiama ir sargams su gynėjais. Tik mat vargu ar gali būti nuo to jų žygio partijai naudos“. Na taip, metant per visą aikštę pataikyti iš tikrųjų sunku. Dar turėkime omenyje to meto krepšius – jie buvo sudaryti iš dviejų geležinių lankelių, sujungtų tinkleliu: viršutinis yra tai, ką mes dabar vadiname lanku, o apatinis būtų maždaug toje vietoje, kur dabar yra tinklelio apačia. Prie apatinio lankelio buvo pririšta virvė, kurios paskirtis buvo iš krepšio išmesti kamuolį: po taiklaus metimo kamuolys likdavo krepšyje, nes apatinis lankelis būdavo per siauras, jog kamuolys iškristų pro jį. O siekiant pataikyti į krepšį, anot K. Dineikos, reikėdavo mesti taip: „Iš viso imant, geriausia kamuolys sviesti lanku ir iš apačios į viršų, vadinas, rankas laikant žemai reikia mesti kamuolys į viršų. Ir tik nepaprastu atveju patariama mesti kamuolys laikant rankas virš galvos“. Remiantis šia logika, dabar visi metimai yra iš nepaprastų situacijų.
Krepšinio taisyklės, kurias 1922 m. aprašo Karolis Dineika, švelniai tariant, skiriasi nuo dabartinių. Jos turi žymiai daugiau panašumų su pačiomis pirmosiomis Džeimso Neismito sukurtomis taisyklėmis, kurių iš viso buvo 13 – pirmosios krepšinio taisyklės istorijoje tilpo ant dviejų popieriaus lapų. K. Dineikos knygelėje taisyklių jau yra šiek tiek daugiau – 18. Ženkli dalis iš jų galioja ir šiuolaikiniame krepšinyje. Pavyzdžiui, iki šiol nėra pasikeitusi ginčo procedūra: „Teisėjo mestą į viršų kamuolį turi paliesti vienas viduriniųjų puolėjų, kuris stengiasi paduoti kamuolį saviesiems“. Krepšinio fundamentai tuo metu taip pat buvo tokie patys: kamuolys gali būti perduodamas bet kuria kryptimi viena arba dviem rankomis, draudžiama kamuolį liesti kumščiu arba koja, negalima jo nešti, kamuoliui atsidūrus užribyje jį į žaidimą grąžinti turi jau kitos komandos žaidėjai. Už taisyklių pažeidimą skiriami baudos metimai, kuriuos K. Dineika vadina „laisvais metimais“, jų metu taip pat nebuvo leidžiama iki metimo įžengti į baudos aikštelę, siekiant atkovoti kamuolį. Neturėtų stebinti ir rungtynių trukmė bei jos paskirstymas – du kėliniai po 20 minučių. Vyresni krepšinio aistruoliai turbūt puikiai pamena, jog dar 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse buvo žaidžiami du kėliniai po 20 minučių, ir tik 2000/2001 m. krepšinio sezone laiko paskirstymas tapo jau dabar mums įprastu: keturi kėliniai po 10 minučių. Tačiau šalia mums įprastų krepšinio elementų atsiduria ir tokie, kurie dabar sukeltų arba šypseną, arba daug nesusipratimų. Priešingai nei šio meto krepšinyje, tuo metu priešrungtyninės procedūros šiek tiek priminė futbolą: dalyvaujant abiejų komandų atstovams buvo metami burtai, o juos laimėjusi komanda galėdavo rinktis pusę, į kurią atakuos pirmojoje rungtynių dalyje. Kita vertus, tai yra suprantama. Pasirodžius šiai knygai, aikštelių Lietuvoje buvo tiek pat, kiek ir knygų apie krepšinį – viena. Ji buvo įrengta lauke, todėl mačui įtakos galėjo turėti ir vėjo kryptis ar saulės padėtis. Iki pirmojo bandymo pažaisti krepšinį salėje teko laukti 10 metų, ir tas pats bandymas buvo nelabai vykęs: pro salės plyšius švilpė vėjas, o temperatūra nuo lauke tvyrančio oro skyrėsi vos keliais laipsniais: maža to, ir už tai reikėtų dėkoti žaidėjams – jie naudojosi vienoje salės pusėje pastatyta geležine krosnele, į rungtynes kartu su sportine apranga atsinešdami ir po keletą malkų. Grįžtant prie taisyklių – K. Dineikos aprašytame krepšiasvydyje taip pat buvo trijų sekundžių taisyklė, tačiau pavadinimas iš esmės ir yra viskas, kas sieja to meto ir dabartinę taisyklę. Kamuolį rankose vienam žaidėjui laikant ilgiau nei tris sekundes, teisėjas turėdavo stabdyti žaidimą ir užfiksuoti ginčą. Ginčo kamuolys buvo metamas toje pačioje vietoje, kur užfiksuotas taisyklių pažeidimas. Lygiai tas pats galiodavo ir atvejams, kada į kamuolį įsikibdavo du ar daugiau žaidėjų. Buvau užsiminęs, jog kamuolio nebuvo galima ir nešti. Šiuo atveju K. Dineika turi omenyje ne tik nešimąsi tiesiogine prasme, tačiau ir kamuolio varymą: šis elementas buvo draudžiamas. Kiekvienas žaidėjas, gavęs kamuolį, turėdavo arba mesti į krepšį, arba atlikti perdavimą komandos draugui. Dineika dar ir griežtu tonu perspėja skaitytojus: „Kiekvienas, kad ir mažas nuo šios taisyklės nukrypimas bus klaida“. Tiesa, jau kitoje pastraipoje autorius įterpia savo pastabą: „Išimtį šioj taisyklėj tesudaro tas atvejis, kai kamuolys pagautas bėgant. Bet ir tuomet žaidėjas turi tuoj mesti kamuolio kuriam kitam, arba sustoti“. Tokią pačią pastabą savo taisyklėse buvo pažymėjęs ir Dž. Neismitas, rašęs, jog bėgioti su kamuoliu negalima, o nuolaida gali būti padaryta tik tam žaidėjui, kuris gavęs kamuolį labai greitai stengiasi sustoti. Įsivaizduokite, kiek galimų interpretacijų atveria vien ši vienintelė taisyklė? Teisėjams būtų tikrai labai nesaldu. Kalbant apie teisėjus, už taisyklių pažeidimus jie skirdavo „laisvus metimus“. Už kokius veiksmus jie buvo skiriami? K. Dineika išskiria keturias kategorijas: a) jei kamuolys (šokra) atmušamas kumščiu arba koja; b) jei kamuolys laikomas ne tiktai rankomis, bet kuriuo kitu būdu; c) jei kamuolį pagavęs žaidėjas neša jį ir; d) jei kuris žaidėjas griebia, stumdo, sulaiko bei parverčia priešininką, ištraukia iš jo kamuolį ir, iš viso imant, nemandagiai elgiasi, be to, tolygūs žaidėjai turi būti pašalinami ir iš žaidimo. Už visa tai buvo skiriami „laisvi metimai“, kurių metimo pozicija irgi skyrėsi priklausomai nuo aikštės – pasak K. Dineikos, laisvo metimo linijos turėjo būti nubrėžiamos 3,5 arba 4,5 metro atstumu nuo krepšių. Visgi, nepaisant tokio neaiškumo, taisyklių geriau nepažeidinėti, nes komanda gali likti žaisti mažumoje. O taip pat sudėtyje geriau turėkite aukštų žaidėjų. 1922-aisiais niekas dar nebuvo nė susapnavęs, jog kažkada krepšinyje atsiras tritaškio linija, todėl daugiausiai buvo stengiamasi žaisti per aukštus žaidėjus. Tačiau visų svarbiausia – po taiklaus metimo rungtynių laikas būdavo stabdomas, komandos grįždavo į aikštelės centrą ir vėl būdavo metamas ginčas. Tokiu būdu komanda, turinti ūgio pranašumą, galėdavo greitai susikrauti ir persvarą rungtynių eigoje. Varžovams tokiu atveju likdavo kone vienintelis variantas – kuo ilgiau laikyti kamuolį rankose. K. Dineikos krepšiasvydžio laikais nebuvo atakai skirto laiko ribojimo – teoriškai viena komanda galėdavo išlaikyti kamuolį savo rankose nors ir visą kėlinį. Turbūt dėl šių priežasčių nestebina ir rezultatai, kurie buvo įprasti pirmaisiais krepšinio Lietuvoje metais: 4:2, 2:0, 1:0, netgi 0:0.
Kaip matome, dabartinis krepšinis nuo krepšiasvydžio į priekį yra nutolęs tiesiog šviesmečiais. Tačiau knygoje yra ir skyrelis, kurį įdėmiai perskaityti turėtų ir šiuolaikiniai sportininkai. Jame K. Dineika dalija patarimus jau patiems būsimiesiems krepšininkams ar kitų sporto šakų atletams. Pradedama nuo aprangos: „Kostiumai neturi varžyti kūno ir itin kaklo, krūtinės bei pilvo“. Žaisti galima prieš valgant, o pavalgius derėtų padaryti bent pusantros valandos pertrauką. Kalbant apie maistą ir gėrimus, toliau K. Dineika praneša naujieną, kuri galimai nuliūdino dalį norinčių užsiimti naujuoju sportu, cituoju: „Žaidimo metu nevalia nei rūkyti, nei gerti. Ypač sušilus nieku būdu nereikia nieko šalto gerti. Kas sušilęs vartoja šaltą gėralą – save žudo. Troškuliui esant, pakanka išplauti gerklę vandeniu. Išprakaitavus būtinai reikia nusišluostyti prakaitas, o jeigu galima, ir apsitrinti šlapiu rankšluosčiu arba drungnu vandeniu apsiplauti“. Apie pastarąjį patarimą K. Dineika kalba ir dar plačiau: „Reikia vengti išsiplatinusio blogo įpročio pavargus tuoj gulti čia pat aikštėje ar kur kitur. Tatai galima daryti tik nusausinus sušilusį ir išprakaitavusį kūną, be to ir prieš tai, reikia sureguliuoti širdies bei kvėpavimo veikimas švedų gimnastikos kvėpavimo ir atitraukos mankštymais“.
Štai toks buvo tas pats pirmasis, Karolio Dineikos aprašytasis krepšiasvydis. Prireikė ne vienerių ir ne dviejų metų iki pačių pirmųjų, didžiųjų šalies pergalių. Vis dėlto pradžia krepšiniui padėta jau daugiau nei prieš šimtmetį. O esmė juk išlikusi panaši. Kaip sakė K. Dineika, „Krepšiasvydžio žaidėjai turi visai atsiduoti partijos reikalams; visą savo uždavinį jie turi matyti tame, kad savo žygius suderintų su kitų partijos dalyvių tolygiomis pastangomis. Juo greičiau ir vikriau kurios partijos žaidėjai moka padavinėti kamuolį vienas kitam iš rankų į rankas, tuo daugiau jiems progos laimėti žaidimą“. Dėl to norėtųsi palinkėti visiems atsiduoti komandai vardan bendro tikslo – taip atsiras proga ir pergalėms.
